Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 164

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 167

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 170

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 173

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 176

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 178

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 180

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 202

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 206

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 214

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 215

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 217

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/admin/class.options.metapanel.php on line 49
Tautinio sąjūdžio kelias | Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga

1905 11 27 įsteigta Tautiškoji lietuvių demokratų partija, vadovaujama daktaro Jono Basanavičiaus, laikoma pirmąja lietuvių tautine politine organizacija.

1916 03 04 Sankt Peterburge lietuvių išeiviai įkuria Tautos pažangos partiją, kurios vadovai – Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, Martynas Yčas greitai perkelia partijos veiklą į Lietuvą ir aktyviai dalyvauja jos valstybingumo atkūrime. A.Smetona tampa pirmuoju valstybės Prezidentu (1919 04 04-1920 06 19).

Atsikuriančioje Lietuvos valstybėje, bendro reikalo vedini, telkėsi visi tautiškai susipratę lietuvių politikai, užtai dėsninga, jog politinės sistemos ištakose, praktiškai, kiekviena lietuviška partija buvo daugiau ar mažiau tautinė.

Antai Socialdemokratų partija atvirai skelbė šūkį „Lietuva – lietuviams!“, kurio dabar dažnai baidosi net ir tie, kurie įsivardija tautinių vertybių šalininkais, o Krikščionių demokratų partija (sutrumpintai vadinama krikdemais) pati pirmoji pasirūpino, kad kitataučių žemvaldžių valdyti Lietuvos žemės plotai būtų padalinti lietuvių žemdirbiams (visiška priešingybė daugelio dabartinių partijų iniciatyvoms parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams 2001 m.).

Akivaizdu, kad tokioje atmosferoje kiekviena partija, siekianti konkrečios, juolab – tautinės politinės nišos, privalėjo pasižymėti kokiu nors ypatingu tautiškumo rodikliu.

Greitai tokia partija atsirado – ja tapo Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), susikūrusi iš Tautos pažangos partijos, 1924 08 17-19 susijungusios su Žemdirbių sąjunga. Jos pirmuoju vadovu tapo profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, idėjiniu vadu – jau minėtasis A.Smetona.

Jau pats šios organizacijos pavadinimas – sąjunga vietoje partijos – reiškė naują šios politinės jėgos pobūdį: užuot buvusi partija, kuri skaldo (lotyniškai pars – dalis, pusė), ji siekė būti sąjunga, kuri jungia, vienija, telkia lietuvius, iškeldama tautiškumą aukščiau konfesinių, socialinių, klasinių skirtumų. Šitaip ji tapo pranašesnė (tautiškumo prasme) už vieną socialinį sluoksnį globoti pasirinkusius socialdemokratus ar vienai (katalikų) konfesijai atstovaujančius krikdemus.

Socialdemokratams vis labiau artėjant prie Internacionalo standartų, o krikdemams – vis labiau užgožiant tautiškumą klerikalizmu (Bažnyčios diktatu), tautininkų gretose susibūrė didžiausia lietuvių tautinės šviesuomenės dalis, nors negali sakyti, kad kitose partijose tokių išvis nebūta.

Padėtis visiškai pašlijo, 1926 m. socialdemokratams, liaudininkams, „tautinių mažumų“ atstovams sudarius eklektišką valdančiąją koaliciją. Nors pastarieji pačiame Seime sudarė absoliučią mažumą, be jų nebūtų išsilaikiusi ir pati koalicija, nes nebūtų susidaręs jai būtinas skaičius. Todėl „tautinių mažumų“ atstovai įgavo neproporcingai didelę įtaką Lietuvos Seime. Neracionalioje padėtyje atsidūrė ir patsai Seimas, kaip institucija: jam pavesta spręsti visus valstybės reikalus, o Tauta savo valią tegalėjo pareikšti per rinkimus, kuriuose, kaip paprastai, nugalėdavo demagogija, o ne sveikas protas ir nevykdomais pažadais apgauti rinkėjai vėl patikėdavo savo gyvenimus seiminei oligarchijai.

Galiausiai, gan liberali minėtojo bloko vidaus politika sudarė puikią terpę kriminalo ir antivalstybinių elementų (bolševikų, lenkų šovinistų) įsigalėjimui. Šaliai ėmė grėsti nebe ksenokratija (svetimųjų valdymas), nes ji jau buvo, nebe socialinė anarchija, kuri irgi jau buvo, bet nauja bet kurios agresyvios gretimos valstybės invazija ir galutinis valstybingumo praradimas.

Tai privertė tautinius patriotus imtis asmeninės iniciatyvos. 1926 m. gruodžio 17 d. lietuvių karininkų grupė nuvertė liaudininką Prezidentą K.Grinių ir perdavė valdžią tuometiniam Tautininkų sąjungos vadovui A.Smetonai. Šis, 1926 12 19 Seimo posėdyje išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, paleidžia susikompromitavusį Seimą ir vadovauja šaliai iki pat sovietinės okupacijos 1940 m. Jo valdymo metu buvo įvesta griežta lietuviška tvarka, pakelta šalies ekonomika: Vakarų pasaulį ištikus ekonominei krizei, dar žinomai „Didžiosios depresijos“ vardu, Lietuva ją sėkmingai įveikia.

Pačių tautininkų raida buvo gan įdomi. A.Smetonai antrąsyk tapus valstybės vadovu, LTS pirmininko pareigas perėmė Liudas Noreika, vėliau – kiti jų bendražygiai. LTS taip ir netapo valstybine partija (kaip nacionalsocialistų partija Vokietijoje arba komunistų – TSRS), tiesiog daugeliui Prezidento aplinkos žmonių priklausant šiai Sąjungai, ja buvo remiamasi.

Nors LTS buvo pagrindinė politinė jėga, greta jos veikė ir kitos tautinės organizacijos, turėjusios nemažą įtaką lietuviškajam nacionalizmui.

Pirmoji jų buvo Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, vadovaujama Benedikto Grebliūno (1927-1938), Alfonso Kaulėno (1938-39), Juozo Skaisgirio (1939-40), susikūrusi 1927 m., Dž.Madzinio „Jaunosios Italijos“ („Giovine Italia“), K.Barto „Jaunosios Vokietijos“ („Junges Deutschland“), J.Alunano „Jaunalatvių“ („Jaunlatvieši“) pavyzdžiu.

Antroji buvo tautinės apsaugos organizacija „Geležinis Vilkas“, pavadinimu ir idėjomis artima Rumunijos ultranacionalistinei „Geležinei gvardijai“. Jai vadovauti ėmėsi ilgametis tautininkų vyriausybių premjeras, antrasis žmogus LTS gretose – profesorius Augustinas Voldemaras.

Greta šių, oficialiai veikusių organizacijų, 1923 m. Ramygaloje užfiksuota „fašistais“ įsivardijusių chuliganų grupelė – tiesa, be keleto antisemitinių plakatų ši pogrindinė organizacija, skambiai pasivadinusi Vyriausiuoju Lietuvos fašistų komitetu, nieko rimto ir nenuveikė.

Atskiros srovės ryškėjo ir pačiame LTS viduje. Pradžioje iškilo nesutarimai tarp pirmojo Sąjungos vadovo, labiau pagarsėjusio literatūroje nei politikoje, V.Krėvės-Mickevičiaus ir ilgainiui įsigalėjusio jo oponento, konservatyvių pažiūrų A.Smetonos. V.Krėvė, būdamas tipišku XIX a. romantinės liberaliojo nacionalizmo tradicijos sekėju, baiminosi bet kokių tironijos apraiškų, kurias įžvelgė A.Smetonos autoritetiniame valdyme. Pastarajam perėmus LTS vairą ir ypač – po 1926 m. sukilimo – V.Krėvė nutolo nuo tautininkų ir kurį laiką paskyręs moksliniam bei kūrybiniam darbui, grįžo politikon sulig sovietų okupacija, 1940 m., tapdamas pirmuoju okupacinės valdžios sudarytos butaforinės Liaudies Vyriausybės ministru. Nusivylęs ir šiais, naujaisiais, savo kolegomis, svajoklis liberalas V.Krėvė emigravo į Vakarus.

Po V.Krėvės pasitraukimo LTS viduje ėmė ryškėti principiniai ir praktiniai skirtumai tarp A.Smetonos ir A.Voldemaro. Idealistinė ir humaniška Prezidento figūra sunkiai derėjo su radikalia premjero pozicija. A.Smetona siekė sutelkti įvairių srovių patriotus, važinėjo po šalį, domėjosi – kuo gyvena Tauta. A.Voldemaras valstybės problemas bandė spręsti plieniniu kumščiu. Gręsiant atviram konfliktui ir karinės diktatūros įvedimui, A.Smetonai neliko nieko kito, kaip atstatydinti Vyriausybės vadovą – 1929 m. A.Voldemarą šiose pareigose keičia Juozas Tūbelis.

1930 m. „voldemarininkai“ organizuoja tris valstybinius perversmus, tačiau visi jie baigiasi nesėkme. 1934 m. „voldemarininkai“ įsteigia Lietuvių nacionalistų partiją – tais pačiais metais ji bando įvykdyti dar vieną pučą, tačiau ir šis planas žlunga.

Ilgainiui susiklostė senosios (A.Smetonos, J.Tūbelio, Vlado Mirono) ir jaunosios (Domo Cesevičiaus, Vinco Rastenio, Vytauto Alanto) tautininkų komandų takoskyra. Jaunimo netenkino A.Smetonos linija: vieni jo atstovai norėjo liberalesnio valdymo, kiti laikė A.Smetoną dargi nepakankamai ryžtingu, kviesdami griežtinti režimą. Vis dėlto šie jauni, perspektyvūs lyderiai liko lojalūs LTS ir jos idėjiniam vadui – skirtingai nei atskilę „voldemarininkai“.

A.Smetonos politika vis aiškiau žengia demokratizacijos linkme. Sušvelninta cenzūra, baigiasi masiniai politiniai persekiojimai A.Voldemaro maniera. 1939-40 m. ligtolines tautininkų Vyriausybes keičia koaliciniai ministrų kabinetai. Deja, savaime pagirtinas demokratizacijos kursas pasirodė esąs ne laiku ir ne vietoje: agresyvių kaimynų akivaizdoje, kai reikėjo ypatingos politinės mobilizacijos, koalicinė Vyriausybė kapituliuoja. A.Smetonos raginimą ginti Tautos ir Tėvynės laisvę išgirsta mažuma.

Sovietų ir nacių okupacijos pristabdė lietuviškosios politikos raidą.

A.Smetonai išvykus iš šalies, labai trumpam Tautą suvienija charizmatinė asmenybė – Kazys Škirpa, visų partijų vietoje subūręs vieningą politinę struktūrą – Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF), dėl skiriamųjų ženklų pramintą „baltaraiščiais“. 1926 m. sukilimo metu K.Škirpa stovėjo žlungančio parlamentarizmo pusėje, tačiau užėjus sovietų okupacijai, karinė padėtis vertė įvesti totalinę discipliną.

LAF sutelkia patriotinius elementus, 1941 06 23 surengia visuotinį Tautos sukilimą, išveja sovietus ir atkuria Lietuvos Nepriklausomybę. Ją sužlugdo nauji okupantai – naciai, o šiuos vėl keičia sovietai. 1944-56 m. Lietuvoje vyksta didvyriškas partizaninis karas. Okupantams užgniaužus ginkluotąjį pasipriešinimą, jį keičia politinė, visuomeninė, švietėjiška rezistencija.

Žymiausia ir patvariausia iš tautinių rezistencinių organizacijų tapo 1978 m. įsikūrusi Lietuvos laisvės lyga (LLL). Jos iniciatoriais buvo pogrindinio leidinio „Laisvės šauklys“ leidimo grupė: dr.Algirdas Statkevičius, Stasys Stungurys, Antanas Terleckas. Vadovu tapo A.Terleckas. 1987 08 23 Laisvės lygos mitingu prie rašytojo Adomo Mickevičiaus paminklo prasideda Lietuvos Atgimimas.

Tautiniai ir demokratiniai judėjimai gerokai išgąsdino sovietų okupantus. Apeliuojant į kompromisą, rengiami amortizacijos projektai. Radikalūs antisovietiniai siekiai daugeliui iš tiesų pasirodė per staigūs. Atsiranda „saikingesni“ variantai – siūlomas sovietinės sistemos „persitvarkymas“, kultūrinis ir ekonominis suverenitetas Tarybų Sąjungos sudėtyje.

1988 m. gimsta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), 1988 06 03 susirenka iniciatyvinė grupė, 1988 10 22‑23 įvyksta steigiamasis suvažiavimas. LPS oficialiai deklaruoja „persitvarkymo“ siekius: principus, jau išmėgintus N.Chruščiovo laikais.

1988 m. rudenį atgimsta „Jaunoji Lietuva“. Pradinė jos užuomazga pasivadina tiesiog Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga, 1989 m. atkuriamajame suvažiavime priimtas vardas Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, 1990 m. grįžta ideologinis vardas – Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“.

Jaunalietuvių gretose susibūria jauna, radikali, kovinga komanda – Stanislovas Buškevičius, Ričardas Jokimčius, Vytautas Mikėnas. Organizacija greitai pagarsėja karinės tarnybos okupacinėje armijoje boikotu, akcijomis už lietuvių moralės išsaugojimą, valstybingumo atkūrimą, Mažosios Lietuvos prijungimą, okupacinės kariuomenės išvedimą. LTJS „Jaunoji Lietuva“ lyderio postą užima S.Buškevičius.

1988-89 m. sandūroje išsisluoksniuoja trys pozicijos: atvira deokupacinė – LLL, „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos nepriklausomybės sąjunga, kompromisinė suverenistinė – Sąjūdis, lojali reformistinė – Lietuvos komunistų partija. Dauguma kitų partijų dar tiktai kūrėsi, o reakcingoji ir modernioji komunistų platformos dar nebuvo galutinai išsiskyrusios. Užtai prasideda fragmentacija LPS viduje.

Įgavęs pusiau legalų statusą, LPS gan laisvai veikė ir propagavo savo idėjas, dėl to jam per labai trumpą laiką pavyko sutelkti kur kas daugiau žmonių, nei tai įstengė padaryti atviros rezistencinės organizacijos. LPS gretose susitelkė daugybė patriotų, vėliau pasukusių patį Sąjūdį nuo suvereniteto link valstybingumo atkūrimo. Didelę reikšmę čia turėjo tautininkų srovė – Rolandas Paulauskas, Egidijus Klumbys ir Kazimieras Uoka. Pastarasis netgi pramintas „Sąjūdžio buldozeriu“ už tai, kad stūmė Sąjūdį link Nepriklausomybės paskelbimo. Artimas pozicijas užėmė Sąjūdžio lyderiai Romualdas Ozolas ir Zigmas Vaišvila. Spaudžiamas iš trijų pusių – rezistencinių organizacijų, vidinių patriotinių jėgų ir pačios Tautos – 1989 02 16 Sąjūdis oficialiai paskelbė savo tikslu Lietuvos valstybės atkūrimą.

Prisitraukdamas patriotinį elementą, Sąjūdis prarado savo pirminę reikšmę ir, galiausiai, virto Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu. 1989 metai tapo Atgimimo metais – masiniai mitingai, visuotinis patriotizmo ir nacionalizmo pakilimas.

1990 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose Sąjūdis gauna absoliučią daugumą. 1990 03 11 jo vadovaujama Aukščiausioji Taryba skelbia Lietuvos valstybės atkūrimą.

Atrodė, jog bendras tikslas pasiektas. Dabar kiekvienas galėjo žengti savo keliu. Išsivadavimas iš sovietų vergovės draugėn suvedė skirtingų motyvų žmones. Vieni siekė tautinės valstybės, kitiems užteko Rytų šeimininkus pakeisti šeimininkais Vakaruose, vienus įkvėpė dvasiniai idealai, kiti svajojo iš bolševikinio pragaro kuo greičiau patekti į kapitalistinį rojų. Strategijos ir vizijos išsiskyrė. Sąjūdis išsibarstė į daugybę skirtingų srovių, partijų bei frakcijų. Tautinis judėjimas pasirodė greičiau pagrįstas jausmais, nei artikuliuota pasaulėžiūra ar ideologija. Išblėsus jausmams judėjimas užgęso.

1992 m. demokratiniais rinkimais į valdžią grįžta sovietinės nomenklatūros jėgos, po to vienos partijos keičia kitas, tačiau jų kovoje tautiniam idealui vietos neliko. Įsivyravo kosmopolitizmas, pragmatizmas, cinizmas.

To pasekmes – matome: Tauta – pažeminta, suskaldyta, nuskurdinta. Ir nuvilta.

Sulig Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ėmė atsikūrinėti ir prieškarinės partijos.

1989 m. kovo 14 d. liaudies dainų klube „Raskila“ Rimantas Matulis su draugais atkuria Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS). 1990 m. rugsėjo 29-30 d., Vilniaus Mokslų Akademijos salėje vykusioje konferencijoje, pirmininkavimą Sąjungai perima R.Matulio pakviestas tolimas Antano Smetonos giminaitis – Rimantas Smetona, išbuvęs vadovu iki pat 1997 m.

Deja, tautinių jėgų lyderiai nesutarė tarpusavyje.

„Jaunosios Lietuvos“ vadovas, atėjęs iš priešakinių rezistencijos gretų S.Buškevičius nenorėjo užleisti pozicijų politikos naujokui R.Smetonai. Savo ruožtu, tautininkams jaunalietuviai atrodė dukterine sekcija, su kuria lygiavertė konsolidacija vargiai įmanoma, galimas tiktai atsiskyrėlių grįžimas į motininę sąjungą. Abiejų organizacijų keliai išsiskyrė.

LTJS „Jaunoji Lietuva“ tapo atskira partija ir pasivadino Lietuvių nacionaline partija „Jaunoji Lietuva“. Jos visuomeniniu sparnu liko Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunalietuviai“, kuri tęsė LTJS „Jaunoji Lietuva“ veiklą ir teises, kol 2001 m. pabaigoje jos branduolys įsijungė į bendrą tautinio jaunimo organizaciją – Lietuvių tautinio jaunimo lygą (LTJL).

Partija tapo ir Lietuvos laisvės lyga. Po kiek laiko, dėl vidinių konfliktų, nuo jos atskyla populistinė anarchistinė Lietuvos laisvės sąjunga – personalinė buvusio LLL Kauno skyriaus vadovo Vytauto Šustausko partija, realiai nieko tautiško nenuveikusi. Pati LLL 2001 m. pasinaikina, jos vadovybei įsiliejant į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o pavieniams nariams išsisklaidant kitose partijose.

LTS sudarius frakciją Lietuvos Respublikos Seime, nuo jos 1992 m. atskyla Tautos pažangos frakcija, vėliau jos pagrindu atgimsta to paties pavadinimo partija – TPP, vadovaujama Egidijaus Klumbio.

1997 m. LTS vadovo poste R.Smetoną pakeitus profesoriui Vaidotui Antanaičiui, R.Smetona 1999 m. įkuria dar vieną tautinę partiją – Lietuvos nacionaldemokratų partiją (LNDP). Ši partija užsibrėžė tikslą išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę, nepriklausomą nei nuo Rusijos, nei nuo Europos Sąjungos, todėl nuo pat savo įsikūrimo ji aiškiai apibrėžė save kaip euroskeptinę partiją.

2001 m. jos pirmininku tampa Kovo 11-osios akto signataras Kazimieras Uoka, 2002 m. – Mindaugas Murza, 2007 m. – Žilvinas Razminas.

Tautinių partijų gausa, iš esmės, yra destruktyvus reiškinys – išsklaidomos jėgos bendrame darbe, rinkėjų balsai rinkimų metu, rezultatas – nei viena šių partijų neįgauna realios įtakos valstybės valdymui.

Per visą jų veikimo laiką būta netgi keletas bandymų jas suburti. 2000 m. Seimo rinkimuose viename sąraše ėjo Tautos frontu pasivadinusi koalicija, kurią sudarė LTS, LLL ir LNDP. „Jaunoji Lietuva“ pasirinko kitą kelią, mėgindama po savo sparnu sutelkti LTS išeivius ir Lietuvos politinių kalinių partiją – jau spėjusi pakeisti pavadinimą į Lietuvių nacionalinės partijos ir „Jaunosios Lietuvos“ sąjungą, dabar ji pasivadina „Jaunosios Lietuvos“, naujųjų tautininkų ir politinių kalinių sąjunga. Po rinkimų šis pavadinimas sutrumpėjo iki „Jaunosios Lietuvos“ ir naujųjų tautininkų sąjungos, o dar vėliau liko tiesiog Partija „Jaunoji Lietuva“.

Žinoma, tokia „sąjunga“ tautinių jėgų susiskaldymo nesumažino, o padidino. „Jaunąją Lietuvą“ pasirinkę tautininkai Gintaras Binkauskas, Kęstutis Juknis, Leonas Milčius šioje partijoje neužsiliko, tad ji nebuvo sustiprinta, o tarp tautininkų ir jaunalietuvių ilgam buvo įvarytas pleištas.

Nepavykus susiburti partiniu pagrindu, mėginta sutelkti įvairių partijų ir nepartines tautines jėgas visuomeniniu: 2001 m. pavasarį naujasis LNDP pirmininkas K.Uoka suburia visuomeninį Lietuvos piliečių judėjimą. Jame bendradarbiavo įvairių tautinių ir kitų opozicinių partijų bei nepartiniai veikėjai, deja, dėl vidinės anarchijos ir nesutarimų šis Judėjimas greitai išsibarstė ir liko tiktai nedidele regionine Vilniaus visuomenine organizacija. Oficialiai atsiribojusi nuo partiškumo, ši organizacija partijų ir nepritraukė.

Galiausiai tų pačių metų rudenį LTJS „Jaunalietuviai“ ir Jaunųjų nacionaldemokratų judėjimo vadovų susitarimu pradėtas kurti bendras tautinio jaunimo stogas, turėjęs sudaryti pagrindą ir šių organizacijų atstovaujamų partijų suartėjimui. 2001 11 17 įkurta bendra Lietuvių tautinio jaunimo lyga – jos vadovu išrinktas Marius Kundrotas. Šioje organizacijoje, greta minėtųjų dviejų organizacijų atstovų, susitelkė ir išsibarsčiusios Lietuvių tautinio jaunimo organizacijos „Jaunoji karta“ aktyvas, ir naujai į visuomeninę veiklą atėjęs jaunimas. Greitu laiku šioje organizacijoje pasirodė ir LTS narių, daliai šios partijos jaunimo atstovų įstojant į LTJL, o daliai LTJL narių – į LTS.

2004 m. pradžioje nelieka gausiausios patriotinės krypties partijos – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos: vadovų susitarimu, ji prijungiama prie Tėvynės sąjungos (ankstesniųjų konservatorių, Lietuvos istorijon įėjusių „Lietuvos Telekomo“, „Mažeikių naftos“, kt. strateginių Lietuvos ūkio objektų pardavimu svetimam kapitalui). Teisybė, 2003 m. įsikūrė dvi naujos į patriotinį elektoratą pretenduojančios partijos: iš ankstesnės Lietuvos centro sąjungos likučių susibūrusi Nacionalinė centro partija (dar vėliau pasivadinusi Lietuvos centro partija) ir buvusios tautininkės Lilijanos Astros vadovaujama partija „Lietuvos kelias“. Tų pačių 2003 m. pabaigoje Tautininkų sąjunga neeiliniame suvažiavime vietoje Gedimino Sakalniko, lenkusio LTS į konservatorių pusę, pirmininku išsirenka Atkuriamojo Seimo narį Klemą Intą, tačiau jo vietoje faktiškai ėmė vadovauti pirmasis vicepirmininkas Vytautas Padlipskas ir atsakingasis sekretorius Algimantas Birbilas. Dėl šių žmonių ambicijų, pridengtų bereikalingu formalizmu, po suvažiavimo buvo atstumta daug iniciatyvių tautininkų, imti blokuoti netgi naujai besikuriantys tautininkų skyriai, vis mažiau vilčių lieka dialogui su kitomis tautinėmis jėgomis.

2005 m. LTS pirmininku išrinktas Gintaras Songaila. 2008 m. Tautininkų sąjunga sunaikinta, įjungiant ją į Tėvynės sąjungą.

Įdomu, jog iš akiračio traukiantis Tautininkų sąjungai, atsiranda savotiška jos pamaina. Pramogų verslo žvaigždė Arūnas Valinskas įsteigia Tautos prisikėlimo partiją, liberaldemokratų išeivis Egidijus Skarbalius – Žemaičių partiją. Pastaroji užkliūva registracijos procedūrų džiunglėse, užtai Tautos prisikėlimo partija jau triukšmingai žengia į 2008 m. Seimo rinkimus. Jos tautiškumas apsiriboja vardu, programa – grynai populistinė, deklaracijose gausu kosmopolitizmo, užtai iškaba paraidžiui pretenduoja į patriotinę liniją. Šventa vieta tuščia nelieka.

2008 m. atsinaujina Lietuvių tautinio jaunimo lyga. Septynerių metų kelyje darbų jai nepristigo. Sukurta Birželio 23-osios maršo tradicija, organizuojami jaunimo susitikimai su tautinės rezistencijos dalyviais, labdara lietuviškai mokyklai Vilniaus krašte, daugybė įvairių akcijų, aktyviai įsijungta į Sąšauką „Už dorą ir tautą“. Užmegzti ryšiai su Latvijos nacionaliniu frontu (Latvijas Nacionālā fronte), Sąjunga „Viską Latvijai!“ (Apvienība „Visu Latvijai!“), baltiškuoju gudų judėjimu „Gega Ruch“, britų, prancūzų, graikų, estų, ukrainiečių patriotais. 2007 m. Lyga įstoja į Nacionalinę šeimų ir tėvų asociaciją – NŠTA, gauna stebėtojos teisę Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje – LiJOT.

2008 04 19 LTJL, įsijungus tautinio internetinio laikraščio Patriotai.lt, tautinių subkultūrų atstovams, atskiriems jaunimo aktyvistams, išauga į Lietuvių tautinio jaunimo sąjungą – LTJS. Iškeltos trys kandidatūros į sąjungos vadovo pareigas – Marius Kundrotas, Laura Gaigalaitė, Julius Panka. M.Kundrotui ir L.Gaigalaitei atsiėmus savo kandidatūras, vadovu vienbalsiai išrinktas J.Panka.

2008 07 20 LTJS, Lietuvos žygeivių sąjungos, Centro partijos atstovai, ankstesni Laisvės lygos ir Tautininkų sąjungos dalyviai, individualūs tautos patriotai susitelkia į jungtinę tautinę asociaciją. Jai siūlomi įvairūs vardai – Lietuvių sąjunga, Lietuvių vienybės sąjunga, Lietuvių tautinė sąjunga, Lietuvių tautinis centras, Lietuvių tautininkų santara. Daugumos balsų sprendimu, asociacijos vardu išrinktas Lietuvių tautinis centras – LTC. Tarybos nariais išrinkti Kęstutis Čeponis, M.Kundrotas, J.Panka, Rimantas Slibinskas, Eugenijus Skrupskelis, Mindaugas Šimkūnas, Arūnas Trukanas, kontrolieriumi – Valdas Striužas. Pirmininku išrinktas M.Kundrotas.

Priimtas 11-os punktų kodeksas, deklaracija, įstatai. Punktuose apibrėžti svarbiausi siekiai – lietuvių tautos ir valstybės, doros ir šeimos, gamtos ir kultūros išsaugojimas ir puoselėjimas, emigracijos ir imigracijos prevencija, tautinio identiteto definicija, nacionalinio suvereniteto principas, užsienio diktato atmetimas, politinės santvarkos reforma iš biurokratinės į demokratinę, lygios teisės religinėms bendrijoms, patriotizmo reabilitacija. 2008 08 05 „Jaunoji Lietuva“, „Lietuvos kelias“, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija sudaro Nacionalinę koaliciją „Už stiprią Tėvynę Lietuvą“. Sunkiai, vangiai, strigdami, tautinių jėgų konsolidacijos procesai juda į priekį, atskiros grupės jungiasi į bendras stovyklas.

2008 08 23 LTC surengia pirmąją viešą akciją – mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo, pažymėdamas dvi reikšmingas istorines sukaktis – Baltijos tautų laisvę palaidojusį 1939 m. J.Ribentropo-V.Molotovo paktą ir 1987 m. Lietuvos laisvės lygos mitingą – pirmąją Lietuvos Atgimimo manifestaciją.

2008 10 05/11 seka antra LTC akcija – “Medžių sodinimas Tėvynei“. Ši iniciatyva pritraukia daugelį įvairaus profilio visuomenininkų, pradedant Emilijos Pliaterytės atminimo draugija, baigiant Judėjimu „Už gamtą“.

2009 03 11 Lietuvą sudrebina trečias LTC renginys – Nepriklausomybės dienos maršas. Jame dalyvauja šimtai įvairaus amžiaus, įvairių politinių ir visuomeninių srovių patriotų. Renginys iššaukia garsias reakcijas tiek draugų, tiek priešų gretose.

3 LTC remiami kandidatai gauna Seimo narių mandatus – Agnė Bilotaitė (Tėvynės sąjunga), K.Uoka (Tėvynės sąjunga), Gediminas Navaitis (Liberalų sąjūdis). Drauge susidaro gana platus ratas, atskirais klausimais artimas tautiškosioms pozicijoms – Arvydas Anušauskas (Tėvynės sąjunga), Paulius Saudargas (Tėvynės sąjunga), Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė (Tėvynės sąjunga), Rima Baškienė (Valstiečių liaudininkų sąjunga), E.Klumbys („Tvarka ir teisingumas“), atstovaujantys tautos, valstybės, šeimos idealams. Akivaizdu, jog tautiškumas neapsiriboja viena partija, jo erdvė – gerokai gilesnė ir platesnė. LTC tampa puikiu detektoriumi, jo programiniams punktams įsipareigoja pačių įvairiausių jėgų atstovai. Šis faktas darsyk iliustruoja tautinių idėjų ir principų fundamentalumą, dinamiškumą, universalumą.

2008-ųjų rinkimuose atsiskleidžia dar lėtas, tačiau jau ryškus tautiškųjų pozicijų atgimimas. Jau vien tai, jog pergalės maršu grįžta Sąjūdžio ledlaužiai, tautiškiausios jo srovės atstovai K.Uoka ir E.Klumbys, reiškia savotišką renesansą – atmetant partines peripetijas, jų reitingai reprezentuoja tautinės linijos autoritetą visuomenės akyse. A.Bilotaitė ir P.Saudargas įasmenina jaunąją politikų patriotų kartą, pasirengusią atstovauti tautiniams idealams. Drauge įsilieja šviežios tautiškos jėgos iš intelektualinių, akademinių, visuomeninių sluoksnių – A.Anušauskas, A.Ramanauskaitė-Skokauskienė, G.Navaitis.

2009 01 24 įvyksta dar viena partinė slinktis – Ž. Razmino pirmininkaujama LNDP savo suvažiavime apsisprendžia prisijungti prie M.Murzos įsteigto Vieningojo lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdžio – VLNDS. Daugelis LNDP aktyvistų lig tol išsisklaido, dalis įsilieja į kitas partijas ir organizacijas, dalis apskritai pasitraukia iš politikos. VLNDS faktiškai išeina už civilizuoto nacionalizmo ribų, flirtuodamas su fašizmu ir nacizmu, užtai sulig LNDP tautinių jėgų spektras praranda dar vieną potencialią partiją. 2008-2009 m. galima konstatuoti tautinių jėgų restruktūrizaciją.

Dvejų metų periode atsiskleidžia dvejopa tendencija: tautinių partijų gausa susiaurėja, tačiau tautinių idėjų raiška išsiplečia.

Akivaizdžiai sustiprėja tautinė linija Tėvynės sąjungoje, atsiskleidžia atskiri tautiniai atspalviai Liberalų sąjūdyje, „Tvarkos ir teisingumo“ partijoje, Prisikėlimo partijoje. Šviečiasi atsinaujinimas Valstiečių liaudininkų sąjungoje, galintis iš esmės pakeisti partijos kursą. Griuvus jos pirmininkei Kazimierai Prunskienei, iškyla du perspektyvūs lyderiai – Seimo narė R. Baškienė ir Europos parlamentaras Gintaras Didžiokas, abu artimi tautiniam spektrui.

Politinėms jėgoms atsirandant ir dingstant, jungiantis ir skaldantis, žymus vaidmuo tautinės raiškos erdvėse tenka visuomeninėms organizacijoms. Lietuvai pagražinti draugija, Mažosios Lietuvos reikalų taryba, „Vilnijos“ draugija, Gervėčių klubas, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, užsiėmusios konkrečius veiklos barus, ugdo tautos dvasią iš vidaus. Darsyk aktualizuojasi 1907-13 m. A.Smetonos iškeltas principas: užsiimti „visuomenės gyvenimu. Jis priruoš mus politikos gyvenimui“.

Lietuvių tautinis centras užsibrėžia misiją sukurti idėjų ir iniciatyvų centrą, sutelkti tautines jėgas, užtikrinti jų koordinaciją, bendradarbiaujant su politinėmis, visuomeninėmis, kultūrinėmis organizacijomis, jungiant žmones ir jų grupes į bendrą galingą frontą. Aštuoniolikos metų patirtis rodo, jog tautiškų jėgų yra, tik jų išsisklaidymas, užsidarymas atskirose celėse išstumia šias jėgas į valstybės ir visuomenės gyvenimo paraštes arba tiesiog ištirpdo jų potencialą. Ar atrasime jungiančią, apibrėžiančią, įkvepiančią prasmę?

Šiandien darsyk iškyla klausimas, ar Lietuvai reikalingi tautininkai? Atsakymas gali būti dvejopas. Ne, jei tauta lieka tik fantazija. Taip, jei tautą sudaro konkretūs žmonės. Labai svarbu, ką tauta reiškia tiems, kurie rengiasi jai atstovauti. Jei tauta pati ignoruoja tautininkus, vadinasi, kažkas netvarkoje – arba su tauta, arba su tautininkais.

Jokia idėja, kad ir kokia geniali, teisinga, tauri ji būtų, negali vadintis tautine, jeigu ji atsijusi nuo tautos. Tautiškumas gimsta iš tautos ir skirtas tautai, jis reiškia tautinių vertybių visumą. Užtai tautiškumo neįmanoma primesti iš viršaus, ji galima tik atrasti – savyje ir savo artimo asmenyje.

Tautininkų funkcija visuomenėje – sudaryti integruojantį branduolį, kuris mobilizuotų tautą. Šis branduolys privalo sujungti tai, kuo tauta yra, su tuo, kuo ji turi tapti. Tautininkystei priklauso atrasti aukso vidurį tarp utopinio idealizmo ir tuščiavidurio populizmo, atsakant į tautos lūkesčius ir drauge suteikiant jai aiškią judėjimo kryptį.

Tautininkų uždaviniai – dorovinio matmens atkūrimas, tautinės tapatybės įtvirtinimas, valstybinio suverenumo grąžinimas, tautovaldos įgyvendinimas, visuomeninės darnos užtikrinimas, šeimos institucijos atgaivinimas, autentiškos kultūros ugdymas, nacionalinės teisės primatas, baltiškųjų tautų integracija. Šie principai apibrėžia tik pirmaprades gaires, joms įgyvendinti reikalinga aiški, stipri, gerai parengta strategija. Atstovauti šiai strategijai reikalinga darni struktūra.

Jei neliks tautininkų, kas atstovaus lietuviams Vilniaus krašte, etninėse žemėse, Europos Sąjungoje, o svarbiausia – savo pačių valstybėje? Kosmopolitizmo, nihilizmo, egocentrizmo diktatą jau gerai pažįstame, šiandien raškome jo vaisius. Išduota, suskaldyta, pažeminta tauta laukia alternatyvos. Ar ja išdrįs tapti tautininkai?

Šiandienos tautininkai privalo užsibrėžti tikslus ilgalaikei darbo perspektyvai. J.Basanavičius „Aušrą“ išleido 1883 m. Lietuvos nepriklausomybė atkurta tiktai 1918 m. Per tą laiką praėjo daugiau nei ištisa karta, kurios gyvenimas, anaiptol, nebuvo lengvas. Jai teko susidurti su slegiančia kasdienybe, metai iš metų ir ištisus dešimtmečius nematant jokių permainų. Užnugaryje – ilgi okupacijų ir asimiliacijų šimtmečiai, o priešakyje – tik svajonė. Užtai kai kuriems nusišypsojo laimė išvysti, kaip ši svajonė tapo tikrove. Kiti gi mirė, žinodami padarę viską, ką galėjo. Iš jų darbų pakilo Lietuva. Partizanams teko laukti dar ilgiau, beveik pusę amžiaus, grumiantis kovų laukuose, kenčiant ir žūstant už savo tautą, kurios laisvė švytėjo ateityje. Šitokie pavyzdžiai priverčia susimąstyti.

Pergalė įmanoma tiktai sutelkus jėgas. Dabar tautininkams kyla lemties dilema, ką aukoti – ambicijas ar Lietuvą? Trečio kelio nėra.

Parengta pagal Mariaus Kundroto knygą „Tauta amžių kelyje“.

 

Komentarai yra uždaryti.