Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos trumpas pranešimas spaudai

LTJS — Fri, 17 Feb 2012 12:31:30 +0000

2012 metų vasario 16-ą dieną, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga rengė patriotines eitynes Kauno mieste. Renginys praėjo be jokių incidentų, buvo ramiai sutiktas kauniečių ir miesto svečių. Renginio tvarką prižiūrėję pareigūnai tradiciškai, jokių priekaištų dėl organizavimo ir tvarkos užtikrinimo neturėjo. Renginyje dalyvavo apie 1000 žmonių, kurie skandavo įvairius patriotiškus šūkius, nešė plakatus ir tautines trispalves. Viską užfiksavo eilė žiniasklaidos kamerų.

Eitynių metu buvo pastebėtas žinomas Lietuvos juodinimu kaltinamas asmuo, žydų tautybės profesorius D. Katzas. Kiekvienas eiseną matęs asmuo patikins, kad šis asmuo visaip stengėsi išprovokuoti konfliktą, kad tik eisenos dalyviai būtų parodyti kaip agresyviai nusiteikę kriminaliniai elementai.

Vėliau (2012-02-16 22.09), internetiniame dienraštyje www.lrytas.lt pasirodė žurnalistu save vadinančio Nerijaus Povilaičio straipsnis, kuriame filologijos profesorius skaldė nepagrįstus kaltinimus tautininkams, tačiau nieko rimto, prie ko galima prisikabinti, jis nerado. Straipsnio pavadinimas: Profesorius D. Kacas: „Nacionalistų eitynės Vasario 16-ąją – visos Lietuvos gėda“.

Kitą dieną (2012-02-17 12.08), tame pačiame dienraštyje vėl pasirodė to pačio Nerijaus Povilačio straipsnis lygiai ta pačia tema, tačiau jau „pagardintas“ išgalvota istorija. Jo pavadinimas: „Kauno policija apgynė žydų profesorių D. Kacą nuo nacionalistų eitynių dalyvių“. Pirmajame straipsnyje, be neapykanta lietuviškumui sklidinų nepagrįstų kaltinimų, minimas profesorius nemini jokio incidento, tačiau vėliau visi „prisiminė“ apie tariamą užpuolimą, nuo kurio jį išgelbėjo pareigūnai.

Kadangi D. Katzas dalyvavo viešame renginyje, ir be perstojo visus fotografavo savo fotokamera, tai grupė eitynių organizatorių, matydami aiškų bandymą provokuoti eisenos dalyvius, priėjo prie šio asmens ir angliškai paprašė jo nusifotografuoti kartu. Visi nuotraukoje dalyvavę asmenys – Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovaujančias pareigas užimantys nariai, ant kurių pečių ir krito atsakomybė, kad eitynės praeitų kuo gražiau. Todėl kaltinimai bandymu nuskriausti D. Katzą ir jo įžeidinėjimas lietuvių kalba yra grynų gryniausias melas. Greitu laiku bus pateikta nuotrauka, kurioje bus aiškiai matomas įvykis viešame renginyje.

Smerkiame bandymus sukompromituoti renginį ir greitu laiku kreipsimės į teismą dėl šmeižto ir melo, kurį skleidžia kai kurie žurnalistais save vadinantys asmenys.

O čia garsiosios nuotraukos su „agresyviais ir grėsmingais nacionalistais, kurie neva kėsinosi užpulti gležnąjį eisenos stebėtoją“.

Varėnos skyrius svečiuose pas menininką Vytautą Baublį

LTJS — Mon, 13 Feb 2012 18:58:34 +0000

Šių metų vasario 7 d. LTJS Varėnos skyriaus nariai apsilankė pas varėniškį Vytautą Baublį, bendravo ir apžiūrėjo jo kūrinius menininko namuose. Žvarbų antradienio vakarą, trumpai kelionei, šiltus namus palikti privertė pasiekę gandai, jog V. Baublys sukūrė naujų, dar niekur nepristatytų darbų, skirtų opioms nūdienos temoms – panorome būti pirmieji tai išvydę. Tuo tarpu, kuklaus būdo V. Baublys gyvenantis Varėnoje – Lietuvos rekordininkas: jo nutapyta lenkų dailininko Jano Mateikos paveikslo “Žalgirio mūšis” kopija (147×338 cm) pripažinta didžiausia kopija, agentūros „Factum“ įtraukta į Lietuvos rekordų knygą. 2010 07 17 „Respublikos“ priede „Žalgiris“ buvo rašoma: „Nepriklauso V.Baublys jokioms sąjungoms – dirba pats sau vienas, įsiklausydamas į save, įsižiūrėdamas į gamtą, teikiančią nuolatinį įkvėpimą, kunkuliuojančią jo širdyje ir patriotinius jausmus budinančią karžygių dvasią, kuria pulsuoja jo kūriniai. V.Baublio kūryboje – kaip ant delno mūsų tautos istorija, svarbiausi akcentai ir žmonės… Kažin kuris dar Lietuvos menininkas paveikslais, skulptūromis, mozaikomis, metalo plastika rašė šlovingą savo tautos istoriją? O gal jis yra vienintelis universalus menininkas, kurio kūryba yra verta būti pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe?“

Sugužam į menininko namus, kur vienuolikai žmonių ankštoka – visur daugybė darbščiojo V. Baublio įvairiausiomis technikomis, iš įvairiausių medžiagų sukurtų meno kūrinių. Pats šeimininkas vaišina mandarinais, bei obuoliais ir visa savo romia esybe liudija nuostatą, kad už menininką kalba jo darbai, tuo tarsi patvirtindamas, jos jis vienas garsiausių, bet tuo pačiu kukliausių Varėnos menininkų, neįkainojantis savo darbų pinigais, nes, jo manymu, pinigai ir kūrinių pardavinėjimas sugadina tikrąją kūrybą, nuoširdumą, bei vieną būtiniausių dalykų – menininko nepriklausomybę.

Pamatome ir gėrimės didžiuoju Žalgirio mūšiu, kunigaikščių, partizanų vadų skulptūromis iš juodojo ąžuolo, metalo raižiniais, kriauklių mozaikomis, paveikslais ir daug kitų darbų, kurių kiekvienas alsuoja didinga mūsų tautos istorija ir dvasia. Atrodo, kad jeigu nematytum, būtų sunku patikėti, jog visą tai sukūrė vieno žmogaus rankos. Negalim suprasti, kaip viso to įmanoma išmokti. „Aš batsiuvio sūnus. Dailės institutą mečiau anksčiau, nei po metų. Viską darau, kaip jaučiu“, – atitaria V. Baublys tvirtos rankos mostą palydėdamas šviesiai skvarbiu, tėvišku žvilgsniu. Pasakoja jis apie sunkųjį pokarį. Kaip jo tėvukas taisydavo batus partizanams, stribų įsibrovimus, apie Adolfą Baublį – Merkį, kaip jis patarė iškeldint į saugią vietą didelę V. Baublio šeimą, kad per galimą susišaudymą nenukentėtų mažamečiai vaikai, apie visam gyvenimui įstrigusius peršaudytus, kruvinus kritusio partizano kailinius, kuriuos reikėjo sulopyt, kad galėtų perimt kitas kovos draugas. „Kaip ir ką aš galėčiau kurti kitaip, nei dabar, kai visą tai išgyvenau ir mačiau savo akim?“, – trumpai drūtai klausia V. Baublys ir rodo naujausius darbus, kuriuos „kantrybei, laikraščius beskaitant, trūkus, greit sukūrė“ ir dar „nei pavadint, nei ką su jais daryti“ nebežino. Žiūrime, šypsomės ir, vėlgi, atsistebėt negalim, kaip taikliai, aštriai, paprastai ir tuo pačiu įmantriai nepriekaištingai, menininkas skulptūrinėmis išraiškomis atskleidžia tikrąją ES prigimtį ir jos „dovanas“ Lietuvai, Vengrijos didingą pavyzdį ir kitas „karštas“ temas. Kuždamės, kad ir pavadinimai tikrai rasis, ir galvoti, ką su jais daryti, ilgai neteks – jau kitą savaitę jie bus pristatyti Lietuvos valstybės atkūrimo minėjime Varėnoje, o, po to, tikime, atsiras norinčių juos skleisti, rodyti ir kituose miestuose. Atsisveikiname sužavėti ir įkvėpti V. Baublio tvirtumo, tiesumo ir apsisprendimo aiškumo. Išlydi jis mus, taip pat, ramiai, nuoširdžiai palinkėdamas: „Kiekvienas jaunas žmogus, turi savęs paklausti – kas aš esu? Lietuvis! Tada atitinkamai veikti.“

LTJS prieš ACTA, už laisvą internetą!

LTJS — Mon, 13 Feb 2012 16:54:12 +0000

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga Kaune sudalyvavo flešmobe, kurio tikslas – išreikšti visuomenės nepritarimą ACTA įstatymui. LTJS nepritaria globalistų planui dar labiau apriboti eilinio europiečio laisvę, šį kartą – laisvę internetui. Mes manome, jog ACTA įstatymas, kuris yra JAV SOPA-PIPA europinis atitikmuo, yra grėsmė demokratijai. Tai yra pirmas žingsnis, siekiantis apriboti ne sistemos laisvą žodį, siekiant dar labiau suspausti Europos tautas.

Tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje, laisvieji nacionalistai kartu su visuomene pasipriešino tokiam galimam diktatūros įsigalėjimui. LTJS pasisako už Lietuvos pasirašymo po ACTA sutartimi nutraukimui, kaip tai padarė Lenkija, Čekija, Slovakija ir Latvija.

Mes visada priešinsimės visiems mėginimams sukurti pasaulinę valstybę, kurios kūrimas pareikalautų laisvų tautų aukos. Mes niekada nepasiduosime globalizmui!

Watch this video on YouTube.

Sausio 13-oji Kaune

LTJS — Sat, 04 Feb 2012 19:32:40 +0000

Sausio 13-oji – skaudi tragedija Lietuvos istorijos vingiuose. Už mūsų Tėvynės laisvę buvo paaukotos gyvybės ir pralietas nekaltų žmonių kraujas. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Kauno skyrius paminėjo šią svarbią datą savo mieste.

Watch this video on YouTube.

Visi susirinkome prieš pat 16 valandą, netoli kino teatro „Romuva“. Sunkiai radome laisvų vietų, nes salė buvo sausakimša. Čia turėjo įvykti dokumentinio filmo “Nežinomi didvyriai” premjera. Renginys prasidėjo jauno atlikėjo Roko Baškio daina “Tėvynės veidas.” Vėliau kalbą pasakė filmo režisierius Algis Kuzmickas. Įdomus pastebėjimas: pasak režisieriaus, filmas buvo pastatytas iš nieko. Kūrėjai net neturėjo scenarijaus. Kaip teigė režisierius, nesinorėjo trukdyti natūralios įvykių eigos. Algis Kuzmickas papasakojo kelias situacijas iš filmo, kurios jam atrodė savotiškai keistos. Smagu, jog ši jo kalba leido lengviau suprasti ir pajausti visą filmo kūrimo procesą. Prasidėjus filmui, salę apgaubė savotiška rimtis ir susikaupimas. Buvo įdomu stebėti, kai tarp filmo herojų, kurie vienaip ar kitaip susiję su sausio 13-ąja, pasakojamų išgyvenimų galėjome išvysti ir dokumentinės medžiagos intarpus. Iš herojų lūpų galėjome išgirsti jokiuose vadovėliuose neaprašytų ir tikrai daug ką atskleidžiančių detalių.

Pasibaigus filmui, visi LTJS nariai, sėdėję vienoje eilėje, pakilo ir nuskubėjo į kitą renginį, kuriame jautė pareigą sudalyvauti. Tai studentų korporacijos Neo–Lithuania organizuotas protestas prieš V.Putino draugu vadinamo V. Gergijevo koncertą. Kai toks koncertas vyksta lietuvių tautai svarbią dieną, tiesiog negalėjome neatkreipti dėmesio į tai. Privalėjome solidarizuotis su korporacijos nariais.

Atskubėjome prie pėsčiųjų tilto, vedančio į Žalgirio areną. Prie mūsų prisijungė dar daugiau akcijos dalyvių, buvusių ar esamų organizacijos narių. Aplink vis daugėjo studentų vilkinčių marškinėlius su užrašu „Aš palaikau Gruziją“ (tas pats dirigentas surengė koncertą Gruzijoje, nors šalyje vyko karas tarp Rusijos ir Gruzijos). Pradėjome degti žvakutes ir dėlioti ant tilto kraštų. Jos turėjo priminti, jog šią dieną, laikinosios sostinės centre neturėtų skambėti tokie kūriniai kaip Užstalės daina iš operos Traviata. Neilgai trukus buvo atvežti 1991 metų sausio 14 dieną išėję laikraščiai, kuriuose buvo išspausdintos Sausio 13-ąją žuvusių asmenų pavardės. Šie leidiniai buvo dalinami visiems einantiems į koncertą. Prie tilto netrukus suplevėsavo ir Gruzijos vėliavos, pasirodė žiniasklaidos atstovai. Pasitarę su Neo–Lithuania atstovais nusprendėme, kad būtų naudingiau, jeigu dalis budėtų ant kito tilto, kuris taip pat veda į Žalgirio areną. Dėl šios priežasties mes, kartu su savo vėliava ten ir patraukėme. Greitu metu savo rankose jau laikėme dideles pakuotes žvakučių ir laikraščių. Nieko nelaukdami ėmėmės darbo: kas degė žvakutes, kas dalino laikraščius praeiviams. Deja, gamta bandė mums sutrukdyti. Tą vakarą, kaip tyčia, pūtė šaltas ir stiprus vėjas. Jis tarsi kaip sovietinis tvaikas bandė užpūsti net menkiausią šviesą. Bet po truputį, bendromis pastangomis, abejuose tilto pusėse žvakės degė. Dalinti laikraščius sekėsi šiek tiek geriau, nors ne visi einantys į koncertą norėjo jį paimti į rankas. Leidiniai buvo dalinami iki pat koncerto pradžios. Kaip bebūtų gaila, kai kurie atsidūrė šiukšlių dėžėse. Vis dėlto, akciją galime laikyti pavykusia, nors koncerto programa nebuvo pakeista, bet žuvusieji pagerbti tylos minute.

Tačiau Laisvės gynėjų dienos minėjimas neapsiribojo tik renginiais sausio 13 dieną. Sausio 14 d. jau minėta studentų korporacija Neo-Lithuania ir Lietuvos šaulių studentų korporacija „Saja“ suorganizavo renginį skirtą paminėti šiai datai.

Į renginio vietą atvykome pačiu laiku. Po kelių minučių prie mūsų prisijungė dar keletas narių ir visi, pasidabinę savo organizacijos uniformomis, susėdome vienoje eilėje. Pačioje pradžioje žiūrovai buvo pakviesti pagerbti vėliavas. Čia, taip pat kaip ir koncerte, tylos minute pagerbėme žuvusius ir kaip dera tautininkams sugiedojome Tautišką giesmę. Vėliau, Neo-Lithuania korporacijos pirmininkas papasakojo korporacijos Neo-Lithuania istoriją. Užgesus šviesoms buvo parodyta autentiška, 1991 metų Sausio įvykių metu, filmuota medžiaga. Tiesa, norint suprasti visą rodytą medžiagą, buvo reikalingos geros rusų kalbos žinios. Po įtemptų, mūsų valstybės pirmuosius laisvės žingsnius menančių kadrų, tikėjomės išgirsti profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbą (taip skelbė programa), tačiau Sąjūdžio pirmininkas negalėjo atvykti dėl įtempto grafiko, nes Vilniuje, taip pat kaip ir laikinojoje sostinėje, vyko begalė renginių. Vis dėlto, profesorių pakeitė kunigas Robertas Grigas. Vėliau sekė kalba, kuri buvo pilna įvairiausių smulkmenų ir intriguojančių detalių apie Sausio įvykius. Jos autorius – buvęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas Gediminas Jankus. Pasak anuometinio Šaulių sąjungos vado, per tas įtemptas ir kupinas nežinomybės bei nerimo dienas, Seimo rūmus buvo galima palyginti su Pilėnų tvirtove. Paskui savo žodį tarė VDU istorikas Jonas Vaičenonis, akcentuodamas, jog reikia priešintis skleidžiamai demagogijai. Renginį baigė prisiminimus žadinanti muzika atliekama kompozitoriaus ir bardo Alvydo Jegelevičiaus.

Istorijos ratas sukasi. Tikėkimės, kad daugiau niekuomet nepasikartos tai, kas įvyko tada – 1991 metų Sausio 13 dieną. Tegu tądien žuvusių atminimas amžinai išlieka mūsų širdyse, o žodis Lietuva skamba taip, kaip skambėjo prieš 20 metų – išdidžiai.

LTJS nariai apsilankė „AB“ spaustuvėje

LTJS — Fri, 03 Feb 2012 13:35:51 +0000

Turbūt daugelis žino, kad kai mūsų žemėje vaikščiojo tiek rudieji, tiek raudonieji okupantai, lietuviai priešinosi ne vien ginklu, bet ir žodžiu. Buvo leidžiami laikraščiai, knygos, atsišaukimai. Spauda ragino organizuoti ir nepalūžti sunkiu Tėvynei laikotarpiu. Kiekvienas kovojo kaip tik galėjo: vieni pasitraukė į miškus, kiti – į pogrindį.

Kalbant apie pogrindžio pasipriešinimo spaudą, išskirti galima ab spaustuves ir leidyklą Salių kaime. Po įtemptų pasiruošimų ir didelių materialinių sąnaudų 1980 metais pogrindžio leidykla ir spaustuvė pagaliau pradėjo savo veiklą ir dešimt metų nesustojo to dariusi. Beje, ab pavadinimas kilo iš V. Andziulio ir J. Bacevičiaus, kurie buvo spaustuvės steigėjai, pirmųjų pavardžių raidžių.

Pasitarę LTJS Kauno skyriaus nariai surengė žygį į šią itin svarbią mūsų tautai spaustuvę. Dešimtą valandą ryto Kauno karo muziejaus kiemelyje susirinko ketveriukė LTJS jaunuolių ir visi drauge pajudėjo link ab spaustuvės. Pakeliui prisijungė dar šeši žmonės. Žygio metu oras buvo itin palankus, o Neries vaizdai stebino ne vieną. Pagaliau pasiekus ab spaustuvę, LTJS narius pasitiko Vytauto Adziulio žmona Birutė, kuri nieko nelaukusi visus nuvedė į slaptą vietą esančią daržinėje. Joje buvo leidžiami svarbūs ir kiekvieno lietuvio trokštami laikraščiai. Kiekviename moters žodyje galėjai justi akimirką, kurią ji kadaise išgyveno. Juk visiškai kitaip viską patiri, kai apie istorią kalba ją išgyvenęs žmogus. Apsilankius slaptoje spaustuvės vietoje, jaunieji tautininkai patraukė į namą, kuriame šiuo metu yra įrengtas muziejus. Jame išlikusios dauginimo ir spausdinimo mašinos, kadaise ten išleistų leidinių egzemploriai, atsišaukimai prieš nacių ir sovietų okupantus. Kiekvienas ten buvęs galėjo įsivaizduoti kaip buvo sunku spausdinti knygas: juk tekdavo atvirkščiai sudėlioti žodžius po vieną raidę. Sudėti taip puslapį trukdavo apie dvi valandas, todėl galime suprasti, kaip leidėjai mylėjo savo darbą ir žinojo, kad dirba dėl šviesios ateities. Muziejuje galėjome pamatyti įamžintus ne vien lietuviško žodžio puoselėtojus, bet ir miško brolius. Daugelis pamatytų vaizdų įstrigo kiekvieno atmintyje. Nesvarbu kaip norėtųsi išsakyti, ką kiekvienas iš ten dalyvavusių matė, tačiau viską reikia patirti pačiam. Juk visada geriau vieną kartą pamatyti nei dešimt kartų išgirsti.

Ekskursijos pabaigoje Birutė visus LTJS narius pasikvietė į vidų išgerti arbatos ir užkąsti pyrago, kad truputį visi sušiltų. Toks svetingumas ir moters akių šviesa kiekvieną dar labiau paskatino nepasiduoti skleidžiant lietuvybę. Gaila, bet nebuvo Birutės vyro Vytauto, kuris kaip tik tą dieną buvo išvežtas į ligoninę, todėl kiekvienas iš mūsų linki ir tikisi, kad Vytauto sveikata sustiprės, ir kad vėl galėsim aplankyti ab spaustuvę su didesniu LTJS narių būriu kupinu ryžto.

Susitikome su politkaliniu Stasiu Stunguriu

LTJS — Thu, 02 Feb 2012 15:57:46 +0000

Vasario 1 dieną Vilniaus skyriaus nariai susitiko su politkaliniu Stasiu Stunguriu ir turėjo progą pasiklausyti įdomių pasakojimų. Tai buvęs politinis kalinys, pogrindžio kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, publicistas, 2001 metais prezidento V.Adamkaus dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Rezistentas mums papasakojo apie savo jaunystę, nenuilstantį priešinimąsi okupacinei valdžiai – ryšius su Lietuvos partizanais, antitarybinius straipsnius pogrindžio spaudoje, metus, praleistus lageryje, čekistų tardymus, bei Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimą.

S. Stungurys gimė 1929 m. Skaudvilėje. Studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabartinis LEU). Dėl savo patriotinės veiklos iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas, tačiau 1954 m. institutą vis tik baigė. 1955 m. baigė J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Tuo laiku pasižymėjo kaip puikus solistas, bendravo su operos solistu Vigilijumi Noreika. 1952-1955 m. dainavo Valstybinės filharmonijos chore bei radijo vokaliniame ansamblyje. 1956-1957 m. dirbo Valstybiniame televizijos ir radijo komitete. 1951-1953 m. bendradarbiavo partizanų Žemaičių apygardos pogrindžio leidinyje rašydamas straipsnius, dainas bei eilėraščius partizaninėje spaudoje, kuri buvo gabenama į Vakarus. Su mumis politkalinys pasidalino keliasdešimt savo surinktų nuotraukų su partizanais iš Žemaitijos (Vladu Mišeikiu, A. Toleikiu-Uranu, Ramanausku-Vanagu ir kt.), taip pat papasakojo apie bendradarbiavimą su jais (vienas jų Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis). Už savo veiklą 1957 m. buvo suimtas ir nuteistas kalėti 7 metus.

Politkalinys mums pasakojo apie N. Chruščiovo valdymo laikotarpio savo kalėjimą Vorkutoje, kur, pasak rezistento, jam teko lengvesnė tremtinio dalia, nei ankstesniais metais kalėjusiems Sibire. Tuo metu laiškus galima buvo galima rašyti ant normalaus popieriaus ir rašalu, o ne bet kokiu pieštuku. Daugiausiai tremtyje vargindavo gamtos sąlygos ir nualintų senųjų kalinių depresinė būklė, ypač padidėjusi po masinio kartu kalėjusių draugų paleidimo laisvėn. Deja, kaip teigia pašnekovas, kiek vėliau, pasibaigus imperijos vadinamajam „atlydžiui“ ir stiprėjant joje kovai už žmogaus teises, gausėjo naujų kalinių ir stiprėjo kalinimo rėžimas. Visus politinius kalinius, tarp jų ir S.Stungurį, sutelkus į Mordovijos autonomijos respubliką, kuri lageriais garsėjo jau nuo trečiojo dešimtmečio, pamažu buvo grįžtama prie senojo rėžimo: varžyti susirašinėjimą, uždrausti skaityti net komunistinę užsienio šalių spaudą.

Grįžęs į Lietuvą 1964 m. šešerius metus dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje (dabartinė „Sigma“), todėl vos tik atėjęs į susitikimą iškart ėmė pasakot savo prisiminimus šioje darbovietėje. Tuo metu dainavo vyrų chore „Elektronika“. Trumpai dirbo tuometiniame Antakalnio „Neries“ kino teatre. Nuo 1970 m. iki 1990 dirbo Komunalinio ūkio ministerijoje ir Komunalinio ūkio projektavimo institute. Po nepriklausomybės atgavimo buvo Vyriausybėje premjero A. Šleževičiaus patarėju. Visuomet, jo teigimu, buvo persekiojamas saugumo. Pasak jo, anais laikais į tarybinį saugumą buvo užverbuota 80 kunigų, 300 politkalinių, net 16 Atkuriamojo Seimo narių, bei kitų šviesuomenės atstovų, dėl to ir dabar sistema ne ką pasikeitusi demokratijos linkme.

1972-1988 m. bendradarbiavo ir rašė straipsnius „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“, „Laisvės šauklyje“. Rašė straipsnius antisovietiniame pogrindiniame periodiniame spaudos leidinyje „Perspektyvos“ (leistas 1978–1981 m.). Rašydamas straipsnius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, daugiausia įvairių lietuvių kalbos gynėjų vardu. Išleido savo knygas: „Saulėtekio linkui: pogrindžio straipsniai, laiškai iš konclagerio, atsiminimu̜ nuotrupos (1998 m.), apybraižų rinkinį „Rūškano laiko godos“(2007 m.). Iš daugiau nei dviejų šimtų tūkstančių tautiečių, ėjusių nelaisvės keliais, kiek platesnius atsiminimus apie savo kovas ir vargą paliko vos keliasdešimt. Žinoma ne visada tie žmonės turėjo teisę rašyti laiškus, ne visada turėjo rašymo priemonių. S. Stungurys yra vienas iš nedaugelio savo atsiminimus bei laiškus namiškiams iš septynerių metų kalėjimo Sibiro lageriuose 2006 metais aprašęs knygoje „Ilgesio žodžiai iš gulago (Komija ir Mordovija 1958-1964 metai)“. Taip pat yra iš rusų į lietuvių k. išvertęs kelias istorines knygas.

1994 m. liepos 20 d. LR Seimo nutarimu įkurtas Genocido ir rezistencijos aukų rėmimo fondas, kurio vadovu buvo S. Stungurys. Šiuo metu jis yra „Lietuvos žmogaus teisių asociacijos“ komiteto narys, rašo straipsnius „Karštame komentare“.

Kelios jo citatos:

Apie 1988 metais atėjus pavasariui imtą kurti Sąjūdį: „Pakilo visa tauta, nes per tiek metų ji buvo pamiršusi, kas yra laisvė, atkurta nepriklausomybė. Deja, mūsų nepriklausomybės metai parodė, kad kuriame valstybę elitui. Į valdžią atėjo ne tie žmonės, kurie turėjo ateiti, tad tikslai sukurti aukštos kultūros švietimo ir mokslo valstybę nebuvo įgyvendinti“.

„Mes buvome naivūs ir manėme, kad už laisvę reikia kovoti ir nieko už tai nereikalauti. Tai – primityvusis patriotizmas. Dabar įsigalėjęs fiktyvusis patriotizmas, kai žmonės į valdžią ateina susitvarkyti reikalų“.

„Tarybiniame gyvenime turėjome galimybių, galėjome padaryti karjerą. Bet ką nors pasiekti galima, kai esi laisvas, todėl ir pasirinkome pasipriešinimo kelią. 1972 metais prasidėjo naujas pasipriešinimo etapas. Tuo metu buvo leidžiama apie 16 leidinių. Mūsų tikslas buvo, kad jie pasiektų užsienį, būtų išversti į kitas kalbas, o radijo bangomis, per „Laisvosios Europos“, „Vatikano“ radiją, „Amerikos balsą“ grįžtų į Lietuvą.

Šią pažintį su šiuo Lietuvos patriotu norėtume užbaigti vienu iš partizano Vlado Mišeikio sukurtų eilėraščių (1950-03-07 užrašytas bekovojant tėviškės laukuose), kurį aptikome ant vienos iš nuotraukų:

„Be tėviškės dangaus,

Be melsvo šilo

Širdis mums plakt sustos,

Išdžiūvo kūnas ir burna suskilo

Be tėviškės savos.“

S. Stungurio prisiminimus įamžinome video įraše, kuris netrukus pasirodys mūsų youtube kanale.

LTJS KVIEČIA Į PATRIOTINES EITYNES

LTJS — Thu, 02 Feb 2012 11:37:46 +0000

Esi patriotas, myli savo šalį ir tautą? Lietuva tau daugiau nei valstybė? Tuomet kviečiame Tave į patriotines eitynes, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. 1918 02 16 ir 1949 02 16 – svarbios datos lietuvių tautai. Tuomet mes visam pasauliui pasakėme, kad nepasiduosime, kad mūsų Tėvynė mums brangiausia. Eitynėmis parodykime tai, kas mus jungia ir kuo didžiuojamės. Tegul Kauno gatvės nusidažo trimis gražiausiomis spalvomis – geltona, žalia ir raudona.

„Lietuviškas dar teka kraujas
Širdy motulės Lietuvos,
Ją atgimimas šaukia naujas
Į dieną darbo ir kovos.“

Bernardas Brazdžionis

Kur ir kada?
2012 Vasario 16 d. Eitynių pradžia – 12.30 val. Žygiuosime nuo Ramybės parko, per Laisvės alėją iki Rotušės aikštės. Ten skambės patriotinės dainos, sveikinimo kalbos, sugiedosime Tautišką giesmę.

Oriai ir garbingai pažymėkime Valstybės atkūrimo dieną!

Renginį vainikuos koncertas „Iš kartos į kartą“, kuriame dalyvaus ansambliai bei muzikos grupės – Mindrė, Pievos, Baltas Triukšmas, Luctus, Juodvarnis bei svečiai iš Estijos – Tharaphita. Koncertas vyks laisvalaikio namuose „NAUTILUS“. (Savanorių pr. 124, Kaunas) Koncerto pradžia – 15.00 val.

Watch this video on YouTube.

Festivalis Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti „Iš kartos į kartą“

LTJS — Thu, 02 Feb 2012 11:29:18 +0000

Dalyvauja:

Mindrė (folkloras, Vilnius),
Pievos (folkrokas, Rokiškis),
Baltas Triukšmas (patriotinis rokas, Klaipėda),
Juodvarnis (pagoniškas sunkusis metalas, Dusetos ),
Luctus (juodasis metalas, Kaunas),
Tharaphita (pagoniškas juodasis metalas, Estija).

Vieta:
Laisvalaikio namai „Nautilus“ (Savanorių g. 124, Kaunas)

Kaina: 35 lt.

Bilietais prekiaujama:
Rezistencijos ir tremties knygyne,
Laisvės al. 39 (I aukštas). Kaunas. I-V 11:00-16:00.

Kiti miestai kur platinami bilietai:

Vilniuje – 8 620 37054,
Klaipėdoje – 8 625 54355.
Renginio dieną bilietai gali brangti.

Durys: 14:00
Pradžia: 15:00
Amžiaus cenzo nėra.

Sausio 13-oji – niekada neužmiršime

LTJS — Sat, 14 Jan 2012 19:06:02 +0000

Sausio 13-osios vakarą eitynėmis su deglais iki Antakalnio kapinėse palaidotų didvyrių kapų pagerbėme tragiškai žuvusius už Tėvynės laisvę. Nors raudonųjų šmeižikų lūpose vis dar skamba žodžiai, kuriais norima įskaudinti prie televizijos bokšto žuvusiųjų artimuosius ir apžmeižti mūsų tautos kelią kovojant ir ginant nepriklausomybę, išteisinti ir paslėpti raudonųjų okupantų padarytas skriaudas, to, kas tą kruviną naktį vyko iš tiesų mes niekada neužmiršime!

Watch this video on YouTube.

Kasmetinėje kraujo donorystės akcijoje – vis daugiau savanorių

Motiejus — Wed, 11 Jan 2012 16:17:58 +0000

Ankstyvą šeštadienio rytą prie Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės buriavosi patriotai. Jie rinkosi į tradicine jau tapusia Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos organizuojamą Kraujo donorystės akciją, skirtą sausio 13-osios aukoms pagerbti.

Šiemet renginys įgavo ypatingą prasmę, kuri atsispindėjo akcijos pavadinime: „Sausio 13-osios atminimui – švarus patriotų kraujas“. Visa Lietuva prisimena didingus ir tragiškus 1991-ųjų metų įvykius. Kas vyko tomis dienomis, žino kiekvienas susipratęs lietuvis – dainomis ir vienybe iškovotą laisvę teko aplaistyti narsių tautos sūnų ir dukrų krauju. Jų dėka šiandien gyvename nepriklausomoje šalyje ir kraujo lieti mums nebereikia. Todėl prisimenant šių žmonių žygdarbį ir pagerbiant jų drąsą – buvo kviečiama paaukoti savo kraujo, kartu pagelbėjant ir į nelaimę papuolusiems tautiečiams.

Sąvoka „Švarus kraujas“, akcijos organizatoriai atkreipė visuomenės dėmesį į labai skaudžią problemą Lietuvoje. Spaudoje buvo ne vienas pranešimas, kad kai kurios institucijos, atsakingos už kraujo donorystę Lietuvoje elgiasi nelabai švariai ir ligoniams pilamas nekokybiškas, „atskiestas“ kraujas. Todėl akcija buvo surengta pačioje ligoninėje, kad kraujas, aplenkdamas „nešvarius centrus“, keliautų tiesiai pas ligonius.

Akcijoje sudalyvavo beveik trys dešimtys donorų, tarp jų ir Seimo narys Gintaras Songaila.

Gedime išėjus Edvardui Kriščiūnui

Motiejus — Sun, 01 Jan 2012 18:32:03 +0000

Gruodžio 27 d. neatlaikęs kovos su sunkia liga iš gyvenimo pasitraukė istorikas, visuomenės mokslų dėstytojas, partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininko pavaduotojas doc. dr. Edvardas Kriščiūnas. Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga palydėjo šį drąsų žmogų į amžino poilsio vietą ir reiškia didelę užuojautą šio doro patrioto šeimai. Neliekime ašarų, jog mirė mūsų bendražygis, geriau dėkokime Dievui, kad toks žmogus gyveno! Ilsėkis ramybėje, Edvardai – tavo darbai bus tęsiami!

LTJS sveikina

Motiejus — Sat, 24 Dec 2011 12:00:01 +0000

Mieli draugai,

Sveikiname su gražiausiomis žiemos šventėmis – Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Tegul sugrįžtanti saulė sušildo ir pripildo jėgų tęsti savo darbus kuriant mūsų tautos ateitį!

„Sausio 13-osios atminimui – švarus patriotų kraujas“

Motiejus — Sun, 18 Dec 2011 20:18:00 +0000

Jau ketvirtus metus iš eilės, tautinis jaunimas kviečia į kraujo donorystės akciją, kuria simboliškai prisimenami visi kraują už laisvę lieję tautos didvyriai. Šiemet renginys įgauna ypatingą prasmę, kuri atsispindi akcijos pavadinime: „Sausio 13-osios atminimui – švarus patriotų kraujas“. Artėja sausio mėnuo, kurio viduryje visa Lietuva prisimena didingus ir tragiškus 1991-ųjų metų įvykius. Kas vyko tomis dienomis, žino kiekvienas susipratęs lietuvis – dainomis ir vienybe iškovotą laisvę teko aplaistyti narsių tautos sūnų ir dukrų krauju. Jų dėka šiandien gyvename nepriklausomoje šalyje ir kraujo lieti mums nebereikia, todėl kiekvienais metais siūlome prisiminti šių žmonių žygdarbį ir pagerbti jų drąsą – paaukoti savo patriotiško kraujo, kartu pagelbėjant ir į nelaimę papuolusiems tautiečiams. Bendradarbiaujame su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kraujo centru, kuris jau ne pirmą kartą priima mūsų siūlomą auką.

Tačiau šiemet mūsų akcija įgauna dar didesnę prasmę. „Švarus kraujas“ – antrasis šios akcijos šūkis, kuris turėtų pasitarnauti iškeliant į dienos šviesą labai skaudžią problemą Lietuvoje. Minėtosios ligoninės Kraujo centro vedėja Emilija Kazlauskienė, jau ne pirmus metus bendraujanti ir palaikanti tautinį jaunimą, grumiasi su parazitais aplipusia kraujo donorystės sistema mūsų šalyje. Spaudoje jau kuris laikas girdimi pranešimai (video1, video2), jog ši drąsi moteris atskleidė, kad viena iš sveikatos apsaugos įstaigų, galimai tai daro nelabai švariai ir ligoniams pilamas nekokybiškas „atskiestas“ kraujas. Iš to, manoma, kai kas darosi sau gražų pinigą.

Norėdami parodyti paramą tremtinių dukrai Emilijai Kazlauskienei, šiemet akcentuojame šią problemą ir palaikome jos kovą su korupcija. Akciją rengiame pačioje ligoninėje, todėl kraujas, aplenkdams „nešvarius centrus“, keliauja tiesiai pas ligonius. Palaikome kovą už švarų kraują ir solidarizuojamės su visais, kurie palaiko mus – tautininkus.

Todėl kviečiame visus geros valios patriotus sudalyvauti mūsų akcijoje – tapti neatlygintinu kraujo donoru, taip prisimenant visus sausio 13-ąją kraują liejusius laisvės gynėjus. Akcija vyks 2012 metų sausio 7-ą dieną Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Kraujo centre (Šiltnamių g. 29), kuris specialiai dėl mūsų akcijos dirbs šeštadienį, 09:00-13:00 valandomis. Akcijai būtina registruotis e.paštu kraujas@tautosjaunimas.lt. Telefonas pasiteirauti – 864729654. Rekomenduojame paieškoti informacijos, kaip teisingai pasiruošti kraujo donorystei. Tikimės jūsų aktyvumo, kuriam paskatinti, pirmą kartą paruošėme siurprizą!

Šiemet turime daug sutapimų: Kraują aukojame Sausio 13, netoli nuo krauju aplaistyto Vilniaus televizijos bokšto esančioje ligoninėje, o taip pat – audringas ir karštas, lyg patriotų kraujas koncertas „Rokas prieš komunizmą 2012“, skirtas paminėti lietuvių pergalę prieš kruviniausią ideologiją pasaulio istorijoje. Koncertas ypač simboliškas ir puikiai tinka paskatinti kiekvieną dalyvauti mūsų akcijoje. Koncerte pasirodys roko muzikantai „Luctus“, „Diktatūra“, „XIII fortas“ bei neofolk ansamblis „Gyvata“. Jis vyks Vilniuje, klube „Propaganda“, sausio 14-ą dieną. Renginio kaina 30 litų. Kiekvienas dalyvavęs mūsų akcijoje, gauna 5 litų nuolaidą šio renginio bilietui įsigyti.

Rekomendacijos prieš kraujo davimą:

Prieš kraujo davimą donoras turi būti pailsėjęs, lengvai pavalgęs.
Kraujo nepatariama duoti po įtempto darbo, naktinės pamainos.
Keletą dienų prieš kraujo davimą draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus.
Dieną prieš kraujo davimą siūloma nevalgyti riebaus, aštraus maisto ir būtinai gerti daugiau nei įprasta skysčių: mineralinio vandens, sulčių, arbatos.
Kraujo davimo dieną patariama nerūkyti.
Prieš pat duodant kraujo – išgeriama arbatos ir lengvai užkandama.

Rekomendacijos po kraujo davimo:

Kraujo davimo procedūros trukmė nuo 6 iki 15 minučių. Po jos venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kuris nenuimamas 2 valandas. Tvarsčio negalima drėkinti.
Donoras turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių, atsigerti ir lengvai užkąsti. Tą dieną patariama nesportuoti.
Moterims leidžiama duoti kraujo 4, vyrams – 5 kartus per metus.
Pertraukos tarp davimų turi būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.

LTJS „dovana“ A.Paleckiui

Motiejus — Thu, 15 Dec 2011 12:00:57 +0000

Gruodžio 14 dieną, Vilniaus miesto 1-ąjame apylinkės teisme, turėjo būti skaitomas nuosprendis bolševikinės partijos „Socialistinis liaudies frontas“ lyderiui Algirdui Paleckui. Žymiojo sovietų koloboranto Justo Paleckio anūkas kaltinamas apjuodinęs tragiškų 1991 sausio 13-osios įvykių aukų atminimą. Dėl kritusių už tautos laisvę įžeidinėjimo teisiamą A.Paleckį prokurorai siūlo nubausti vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams. Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga pastebi, kad šis pasityčiojimas iš laisvės gynėjų atminimo yra labai mažai nušviečiamas mūsų žiniasklaidos ir mažai žinomas visuomenėje. Todėl nusprendėme, jog labai savo seneliu, vienu iš okupacinės pokario valdžios vadovų, besididžiuojančiam A.Paleckiui, būtina įteikti „dovaną“ nuo mūsų organizacijos.

Prie Teismo rūmų, kuriuose turėjo vykti posėdis (vėliau paaiškėjo, jog jis nukeliamas), palaikyti kaltinamojo susirinko keturios dešimtys okupacijos ir pavergtos Lietuvos besiilginčių asmenų iš Lietuvos ir užsienio. „Žodžio laisvės ribojimu“ susirūpinę bolševizmo liekanos, atvyko palaikyti „Socialistinio liaudies fronto“ lyderio. Nedidelėje ir gan solidaus amžiaus minioje, plevėsavo raudonos vėliavos, „teisybės“ reikalaujantys transparantai, savo simboliką laikė atstovai iš „Tarptautinio antifašistinio komiteto“ ir t.t.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga surengė nedidelį „anti-mitingą“ paruošę kandžius, prieš bolševizmo reabilitaciją nukreiptus transparantus, kurie sulaukė didelio žurnalistų dėmesio. Pačiam A.Paleckiui LTJS įteikė „Tautos išdavikų muilą“, kuriuo patarėme išsiplauti burną, suterštą juodinant Sausio 13-osios aukas. Griežtai smerkiame bet kokias bolševizmo reabilitacijas ir pastangas menkinti kritusių už mūsų laisvę asmenų atminimą, todėl visada reaguosime į tokius ir panašius veiksmus, kaip minėtojo A.Paleckio pasisakymai.

Meno ir muzikos festivalis „Verpetai“ Varėnoje prisimins Lietuvos partizanus

Motiejus — Wed, 23 Nov 2011 12:00:50 +0000

Šiuolaikinio meno ir muzikos festivalis „Verpetai“ kasmet sukviečia gausų būrį žiūrovų į Dzūkijos sostinę Varėną. Palydėdamas paskutinį rudens savaitgalį, lapkričio 25-26 dienomis, festivalis palies skaudžią ir itin brangią Lietuvos laisvės kovos temą. Apie išgyventus istorijos išbandymus čia bus kalbama jausminga kino, fotografijos ir muzikos kalba.

„Visą laiką festivalis „Verpetai“ pabrėždavo baltų kultūros svarbą, sąsajas bei virsmus šiuolaikiniame mene. Šiais metais festivalis atiduoda duoklę ne tik ietuviškoms tradicijoms, bet ir tautinei veiklai. Programa įvairialypė ir plačios apimties – nuo tradicinių šokių iki kino meno bei visuomeninės veiklos, nuo folkloro iki roko – todėl kiekvienas, manau, ras sau priimtiniausią būdą gerai ir prasmingai praleisti laiką“, – teigia festivalio koordinatorius, Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotojas Marius Galinis.

Penktadienį, lapkričio 25-ąją, Varėnos kultūros centre viešės rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis, pristatysiantis savo filmą „Partizano žmona“. Šioje meninės dokumentikos kino juostoje istorijos nekausto faktų, datų ir politinių vertinimų šaltumas, bet atgyja žmonių jausmai ir likimai – jaudinanti partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės meilės istorija.

Po filmo dokumentinę liniją pratęs Genocido aukų muziejaus parengtos parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ atidarymas , kuriame – tylios, bet iškalbingos to meto žmonių gyvenimų akimirkos. Atidaryme dalyvaus ekspozicijos kūrėjai – Genocido aukų muziejaus atstovai.

Iškart po atidarymo festivalio vairą perims siautulingų, gyvų instrumentų garsais ir lietuviškų gegužinių dvasia prisotinta tradicinių šokių vakaronė, primenanti, kad viltį teikiančio linksmo žodžio ir skambaus instrumento lietuviai nepamiršdavo net sunkiausiais metais.

Šeštadienį pakvies filmų peržiūra ir diskusija apie istorinės patirties aktualumą. Pasak rengėjų, gyvas dialogas ir nuoširdžiai puoselėjama atmintis yra vienintelis būdas išsaugoti mūsų tautai svarbių žmonių gyvybę, įaustą į šiandieninės Lietuvos pamatą.

Festivalį pabaigs netradicinis „Verpetus“ išgarsinęs alternatyvios muzikos koncertas, kurio programoje susilies šiuolaikinė roko muzika ir gilus karinis-istorinis folkloras, nukeliantis ne tik į pokario laikus, bet per visą šalies valstybingumo kelią patirtus išbandymus, įamžintus jausmų ir ryžto kupinose dainose.

Gyvo garso koncertą pradės rečiau sutinkamo vyriško folkloro vilniečių kolektyvas „Ugniavijas“. Mąslų ir svajingą liaudies dainų skambesį iš Klaipėdos krašto atveš ansamblis „Gyvata“. Visai kitokiu ritmu tėvynės meilę apdainuos patriotiško ir maištingo roko vilniečių grupė „Židinys“ bei klaipėdiečiai „Baltas Triukšmas“. Abi grupės savo kūryboje šlovina tautos didvyrius ir nestokoja griežtos ironijos nūdienos abejingumui.