Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 164

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 167

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 170

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 173

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 176

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 178

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 180

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 202

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 206

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 214

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 215

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 217

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/includes/class.layout.php on line 321

Warning: Creating default object from empty value in /home/tautosjaun/domains/tautosjaunimas.lt/public_html/wp-content/themes/platform/admin/class.options.metapanel.php on line 49
Du tualetinio popieriaus rulonai, keliantys grėsmę Rusijos ir Gudijos nacionaliniam saugumui | Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga

Grėsmė nacionaliniam saugumui.fwNuo šeštadienio iki pirmadienio buvau išvykęs aplankyti kolegų iš Ukrainos Jaunimo nacionalistinio kongreso. Dar pastarąją savaitę dalyvavau Jaunųjų lyderių ekonomikos forume, vykusiame nedideliame Nowy Sącz miestelyje Lenkijoje, o vėliau kartu su forumo dalyviais išvykome į paskutinės dienos renginius Ekonomikos forume, kurortiniame Lenkijos miestelyje Krynica. Apie pastarąjį renginį yra sakoma, kad tai – tarsi Vidurio ir Rytų Europos Davos forumas. Ir, kad ir kaip man norėtųsi papasakoti savo įpūdžius iš Lenkijos, tačiau mano nuotykiai kertant Baltarusijos pasienius yra verti atskiro bei neatidėliotinos skubos straipsnio.

Pradėsiu nuo pat pradžių. Su kolega grįžti į Vilnių nutarėme per Baltarusiją. Rugsėjo 14 d. maždaug apie 23:00 val. sustojus Novaya Guta pasienio punkte, viskas vyko kaip ir per bet kurią įprastinę daiktų patikrinimo procedūrą: paleido šuniuką apuostyti autobuso bagažinėje gulinčių lagaminų, mums išsirikiavus patikrino ir sužymėjo pasus, o tada autobuso keleiviai po vieną prieidinėjo prie pasieniečių, rodydami savo bagažo turinį. Linksmybės prasidėjo tik tada, kai atėjo laikas tikrinti mano kolegos Konstantino bagažą.

Pas Konstantiną rado politinės partijos Ukrainos nacionalistinis kongresas vėliavėlę, LTJS partnerių Jaunimo nacionalistinio kongreso firminį puodelį bei tos pačios organizacijos leidžiamą žurnalą, o taip pat po kelis egzempliorius Lenkijos politinės partijos Tvarka ir teisingumas (ir ne, čia ne Pakso partija) agitacinės medžiagos (laikraščiai, lankstinukai), kurią mes vežėmės analitiniais tikslais. Pamatę tokią literatūrą ir simboliką Baltarusijos pasieniečiai iš karto pradėjo klausinėti, kam jis ją vežasi. Su įtartinumo gaidele, tarsi patys norėdami tai įteigti, klausinėjo, ar šis planuoja ją platinti. Labai kvailai atrodė pasieniečių keliamas šaršalas dėl kelių egzempliorių agitacinės medžiagos ir poros ukrainietiškų žurnalų, tačiau bet kokios literatūros arba skaitmeninių laikmenų baltarusiai bijojo kaip kokio velnio. Kol vienas pasienietis kratė Konstantiną, prie netoliese esančio staliuko priėjo kitas pasienietis ir prašė manęs prieiti, kadangi Konstantino daiktų apžiūrinėjimas stabdė eilę.

Tačiau tarp mano daiktų esantys ukrainietiški suvenyrai juo labiau nenudžiugino pasieniečių. Po ilgos patikros, radę žymiai didesnį kiekį galimai „ekstremistiškos“ (kas visame vakarų pasaulyje legalu, tas baltarusiško totalitarizmo šalininkams gali kelti grėsmę, žodžiu – smegenų liga) literatūros bei atributikos, pasieniečiai pranešė, jog man teks likti su jais, o Konstantiną kartu su visu autobusu paleido važiuoti į Vilnių. Kadangi kai kurie pas mane esantys daiktai buvo tokie patys kaip ir pas Konstantiną, jo nesulaikė, nes tada pasieniečiai būtų turėję dvigubai daugiau darbo apiforminant mus abu. Iki pat pusės penkių, kol mane tardė, apžiūrinėjo konfiskuotus daiktus bei pildė dokumentus, vyresnysis pasienietis bent kelis kartus pabambėjo, kokio velnio aš visą tai vežiausi, juk ir man būtų buvę ramiau ir jiems nereikėtų dirbti.

Su pasieniečiais bendravau mandagiai, nors jie ir neatrodė labai daug mąstantys žmonės, jau greičiau tiesiog savo darbą dirbantys robotukai. Man yra nesuprantama, kaip žmogus gali ramia sąžine dirbti idiotiškai represyviam rėžimui ir nieko nekvestionuoti. Vyresnysis pasienietis net bandė teisintis, atseit, jeigu aš per kokią nors ES valstybę vežčiausi atributiką, kuri pašiepia Angela Merkel, mane būtų sulaikę net ES valstybėje. Tie žmonės nesupranta, kad pas mus politikai pelnytai ir nepelnytai su šūdais yra maišomi vos ne kasdien. Jie nesuvokia, ką reiškia, kai tavęs nebaudžia už tavo nuomonę (aišku, nebent grasina išmesti iš darbo arba išrašo baudą, kai viešai pasisakai ką nors prieš pederastus). O jaunesniojo pasieniečio klausimas tiesiog išmušė iš vėžių: „O kodėl jums Putinas taip nepatinka?“. Kadangi reikėjo pildyti dokumentus ir nebuvo daug laiko ilgoms bei gilioms diskusijoms, atsakiau paprastai, kad užtenka vien pasižiūrėti į bendrą Lietuvos ir Rusijos istoriją. Dar viena jaunesniojo pasieniečio save pateisinanti frazė taip pat buvo ne prasta. Berūkant jis man pasakė, kad jis čia gimė, užaugo ir priprato prie tokios tvarkos, todėl čia jam viskas atrodo kaip ir tvarkoje. Tačiau ne už ilgo jis paprieštaravo pats sau ir pasiteiravo manęs, kodėl aš nevažiuoju gyventi į Vokietiją, juk aš galiu. Jis tai pasakė su tokia liūdesio gaidele, taip, tarsi tai būtų vos ne jo svajonė, kuri greičiausiai niekada ir neišsipildys. Žmogus, nors ir žinodamas, kas aš per vienas, vis vien niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš lieku Lietuvoje, kai kitur už bet kokį juodą darbą moka daugiau. Tai va, toks mentalitetas. Iš esmės tai visi pasieniečiai elgėsi korektiškai ir man net patiko bendrauti su jaunesniuoju, jį, nors ir šiek tiek vyresnį, kartais pavykdavo pastatyti į tą patį psichologinį lygmenį, kuriame vyresnių nebūna.

Taigi, jūs turbūt svarstote, ką aš ten tokio tiksliai vežiausi (jau supratote, kad tai suvenyrai), kas gali kelti grėsmę Muitų sąjungai? Galiu išvardinti. Mano su tranzitine viza į Lietuvą vežami daiktai, kurie kėlė grėsmę abiejų šalių saugumui, buvo tokie: dvi anglų kalba parašytos knygos apie holodomorą ir Ukrainą antrojo pasaulinio karo metu; Manto Martišiaus knyga (Ne)akivaizdus karas; džemperis su bendražygių organizacijos logotipu ir užrašu „Ukraina aukščiau visko“ (tai vienas iš ukrainietiško nacionalizmo šūkių), kurį vežiau savo geriausiai draugei; dveji vienodi marškinėliai (man ir mano merginai) su užrašu „Mirtis priešams“ (dar vienas ukrainietiško nacionalizmo šūkis, kodėl mes nieko panašaus nevartojame?) ir „Geriau numirti vilku, nei gyventi kaip šuniui“; banderovcų vėliavos spalvos liemenė su Ukrainos nacionalistinio kongreso logotipu; tos pačios partijos maža suvenyrinė raudonai juoda vėliavėlė su logotipu; lietuviški lipdukai, nukreipti prieš vatnikus, ir galiausiai du tualetinio popieriaus rulonai su užrašu „Putin Huilo“.

Juoko buvo daug. Juoktis pradėjome dar tada, kai tik pradėjus tikrinti lagaminą ištraukė tualetinio popieriaus rulonus. Tada lūžo visi: nuo autobuso keleivių iki pačių pasieniečių, tuo pačiu ir manęs. Man visa šita situacija priminė absurdo komediją, todėl aš turėjau tramdyti savo ašaras. Niekada nemaniau, kad nors trumpam tapsiu politiniu kaliniu dėl dviejų rulonų tualetinio popieriaus. Kai jau sėdėjome kabinete, jaunasis pasienietis dar pats tramdė juoką, įsivaizduodamas, kaip jo rašomas protokolas atrodys tiems, kurie atlikinės konfiskuotų daiktų ekspertizę. Ne ką mažiau juokinga turi pasirodyti tai, jog pipirinio balionėlio neatėmė, nors jį radęs vyresnysis pasienietis pasakė, kad „vot eto pizdec“ (manau, visi supratote). Tačiau, kai jie apžiūrinėjo daiktus ir galvojo, ką su kuo daryti, balionėlį atidėjo visai į šalį ir pasakė, kad būtent jis yra „huinia“ (galėjo būti ir kitas keiksmažodis), palyginus su mano ukrainietiškais suvenyrais, jis yra pipirinis, todėl balionėlį galiu pasilikti. Prieš mane paleisdami keturi pasieniečiai tarpusavyje labai tyliai šnabždėjosi ir svarstė, ką su manimi daryti. Tai buvo aišku, nors ir negirdėjau nei vieno žodžio. Galų gale vyresnysis pasienietis pasakė, kad mane reikia sušaudyti, tačiau tai buvo pasakyta visiškai nepiktai ir net man buvo juokinga. Kaip jau minėjau, visi su manimi bendravę pasieniečiai elgėsi arba labai, arba pakankamai korektiškai.

Kol konfiskuotus daiktus fotografo, aprašinėjo ir tik tarp kitko klausinėjo visokių klausimų, atėjo dar du pasieniečiai, kurie nesiskundė, kad jiems buvo duota darbo, ir kuriuos viskas domino, jų žvilgsniai buvo tarsi įbesti ir, nors jie nieko neužsirašinėjo, užtat klausinėjo labai daug įvairiausių detalių: kas aš toks, kur mokausi, kuo užsiimu, ar man moka pinigus už tai, kas tie mano kolegos Ukrainoje ir t. t., ir pan. Žodžiu, vyko pilnavertis tardymas. Aišku, aš jiems viską atsakinėjau, nes viskas, kuo aš užsiimu, yra vieša informacija, todėl aš visiškai neturėjau jokios prasmės ką nors slėpti. Labai keista buvo tai, kad tie pasieniečiai pasiimdavo knygą ar kokį kitą suvenyrą, nusinešdavo į kitą kabinetą ir vėl grąžindavo į tą, kuriame sėdėjau aš, ir taip vyko vos ne su kiekvienu konfiskuotu daiktu. Dar keisčiau buvo tai, jog manimi užsiėmę pasieniečiai aprašinėjo ir fotografavo visus daiktus, tačiau tik tarp kitko atėję pasieniečiai (tie, kuriems viskas buvo labai įdomu) iš naujo darė visiškai tą patį. Čia atseit Lukašenkos rėžimas taip veikia, kad visiems užtektų darbo, reikia tas pačias operacijas atlikinėti po du kartus? O įdomiausi jiems buvo Ukrainos žemėlapiai knygoje apie holodomorą, jie ir manęs klausinėjo, kodėl ten tokie „keisti“ žemėlapiai? Sėdžiu aš ir galvoju, iš kur man, ***, žinoti, jūs gi iš manęs atėmėt knygą, net nespėjus jos perskaityti. Man pasakė, kad po 20 dienų aš jiems paskambinčiau, kadangi tada jau bus atlikta ekspertizė ir, jeigu bus nustatyta, jog mano vežami daiktai nekelia jokios grėsmės Muitų sąjungai, tada aš galėsiu juos atsiimti. Tuo atveju, jei minėti daiktai vis dėlto bus pripažinti ekstremistiniais, man bus išrašyta bauda. Juokingai jie atrodo su tomis savo baudomis. Jeigu nesumokėsiu, jie ką, daugiau neįleis į Baltarusiją? Jie yra per daug susireikšminę, nes kiekvienas normalus žmogus, turėdamas pasirinkimą, jokiu būdu nevažiuotų į tą Dievo užmirštą šalį. Aš pats ten važiavau, vien manydamas, jog man taip bus patogiau, tačiau stipriai dėl to apsirikau.

Kai jaunesnysis pasienietis viską surašė ir davė man protokolo kopiją, o žingeidūs „pasieniečiai“ patenkino savo smalsumą, vyresnysis pasakė man iki kur reikėtų važiuoti. Tada aš buvau nuvestas ir pastatytas šalti prie užkardos (nes laukdamas viduje aš tik trukdyčiau pasieniečių darbą), kur laukiau daugiau nei pusantros valandos, kol galiausiai mane paėmė kažkoks bendrauti nelinkęs vatnikas iš Baltarusijos. Nors valanda su puse neatrodo daug, bet aš vis tiek sugebėjau peršalti (iki šiol jaučiasi kelionės padariniai). Ryte, po tokios ilgos varginančios kelionės visiškoje dykynėje, kur nei pinigų išsikeisi, nei kažką pavalgyti nusipirksi, tai yra išbandymas. Mane pažįstantys patvirtintų, kad aš nesu iš tų, kuriems amžinai šalta – kaip tik atvirkščiai, tačiau turiu prisipažinti, jeigu būtų tekę stovėti dar kiek ilgiau, aš būčiau neištvėręs ir išsitraukęs iš lagamino ukrainietišką pipirinę su medumi, kurią vežiausi kaip dovaną.

Apie įspūdžius Baltarusijoje papasakosiu kitame straipsnyje, kadangi mano nuotykiai dar nebuvo pasibaigę. Baltarusijos-Lietuvos pasienio patikros punkte, suvedusi mano duomenis į kompiuterį, pasus tikrinusi pasienietė iš karto iškvietė vyresnįjį, manęs pasiteiravo, ar aš turiu narkotikų (jiems, ką, nepasakė, kad aš esu fašisto-banderovcas ir mes ne šiukšlės, su narkotikais neprasidedame?), o vėliau atėjo kažkoks mokantis bendrauti jaunuolis, kuris paėmė iš manęs fotoaparatą, ketindamas persikelti visas nuotraukas, ir pasakė, kad aš nesijaudinčiau, mes tik eisime pabendrauti, nes jis turi man keletą klausimų. Jis uždavinėjo tokius pačius klausimus kaip ir žingeidūs pasieniečiai iš Novaya Guta, tik šis atvirai viską užsirašinėjo ir buvo nuoseklesnis, o klausimai buvo detalesni. Jis taip pat šalia manęs peržiūrinėjo fotoaparate esančias nuotraukas ir klausinėjo, kas tai per žmonės (jį domino tik tos nuotraukos, kurios buvo padarytos Ukrainoje). Norėdamas, kad aš susimėtyčiau, jis pasakė vertą paminėti repliką, jog mes turėjome bendrą istoriją, LDK – tai baltarusiai, o Lietuvos vardą atstatydami valstybę mes pasisavinome iš jų. Bet, kai atsakiau, kad jis čia kažką ne taip suprato, pasakė, jog paprasčiausiai juokauja. Dar jis klausinėjo mano politinių pažiūrų ir mano nuomonės, ką reikėtų daryti, jog baigtųsi Rusijos ir Ukrainos karas. Tačiau, kad ir kaip man buvo įdomu su juo padiskutuoti, atėjo jo kolega ir pasakė, jog šitą reikia paleisti, ir mane šįkart įsodino į tą patį autobusą, kuriuo aš ir pasiekiau pasienį, o jau lietuviškoje pasienio pusėje aš, savaime suprantama, nesusilaukiau jokių problemų.

Pinigai pinigais, tačiau aš tuos suvenyrus visų pirma vežiausi ne sau, o žmonėms, kuriuos aš gerbiu, ir be to, kai kurie iš konfiskuotų daiktų buvo net ne pirktiniai, o dovanoti man brangių žmonių, todėl atimtos gėrybės turi šį tą daugiau, nei paprasčiausią protokole surašytą piniginę vertę. Esu pasipiktinęs, todėl padarysiu viską, ką tik galiu, kad atgaučiau iš manęs pavogtus daiktus. O, jeigu nepavyks jų atgauti, imsiuosi pačių vulgariausių priemonių tam, kad įrodyčiau savo, ir tada Lukašenkos rėžimas galės užsi3,14sti grabais su visais savo įstatymais ir baudomis, aš vis tiek daugiau gyvenime neplanuoju kirsti tos su3,14stos valstybės sienos, bent jau kol neatsiras normalesnis diktatorius arba apskritai šalis nepereis prie demokratijos. Gyvenimas ES stipriai paveikė mano mentalitetą, net nebūčiau pagalvojęs, jog galima žmogų sulaikyti dėl tokių menkniekių, net jeigu tai ir yra Backos valdoma Baltarusija.

– Mindaugas Sidaravičius

Komentarai yra uždaryti.