Liepos 28 – rugpjūčio 1 dienomis Šalčininkų rajone, Dieveniškėse, vyko Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos bei Lietuvos ir Latvijos forumo organizuota stovykla „Mūsų šaknys – baltai“, skirta skatinti Lietuvos – Latvijos glaudesnį bendradarbiavimą, susipažinti su savo šaknimis – baltiškąja kultūra, istorija, papročiais bei apeigomis, pramokti kalbų, atrasti skirtumus bei panašumus.
Į Dieveniškes susirinko apie 40 asmenų iš Lietuvos ir Latvijos. O tai neleido nė akimirkos suabejoti, kad stovykla bus neeilinė. Puikiai leidome laiką, mezgėme draugiškus santykius tiek su kaimynais latviais, tiek su pačia Dieveniškių bendruomene, juk šaknys mūsų – Baltai.
Renginio išskirtinumą rodo ir tai, kad šiemet sulaukėme nemažai garbingų svečių: LiJOT Valdybos narės Aurelijos Trimonytės, Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo, Lietuvos centro partijos atstovo Eugenijaus Skrupskelio, partijos „Lietuvos kelias“ pirmininkės Lilijanos Astros, Lietuvių tautinio centro atstovų Mariaus Kundroto ir Ričardo Čekučio, pulkininko Arūno Dudavičiaus, Dieveniškių klebono Domo Valančiausko, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos, Dieveniškių „Ryto“ vidurinės bei Poškonių pagrindinės mokyklų atstovų ir kitų vietinės bendruomenės narių. Štai Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorei Ilonai Šedienei bei Šalčininkų 11 šaulių kuopos vadui Eimantui Tamulynui esam labai dėkingi, be jų pagalbos ir paramos vargu, ar stovykla būtų tokia šauni, kokia kad buvo. Beje, nustebino mus klebonas Domas savo lauktuvėmis bei latviškai ir lietuviškai vedamomis Mišiomis. Ačiū.
Stovyklai puikiai tiktų šūkis: „kaip diena, taip naujiena“, mat užsiėmimų buvo daugybė: kiekvienas rytas prasidėdavo vis kitokia, linksma ir žaisminga mankšta, veik kasdien mokėmės latvių kalbos, kartkartėmis žaisdavome senuosius liaudies žaidimus (Čižą, Ripką, Kiaulę), užsiėmėme tautiškais amatais, žiūrėdavome dokumentinius filmus ir latviškas komedijas, o kur dar įvairios paskaitos ir diskusijos etnokultūros temomis… Beje, skyrėme laiko ir susipažinimui su vietos bendruomene. Štai, močiutė Elena Tergavičūtei pasakojo mums apie Dieveniškių krašto istoriją, senuosius papročius, įvairiausias istorijas. O vietinių Šauliukų vedami susipažinome su senove dvelkiančiu Dieveniškių kraštu, aplankėme Rimašius, Poškonis, Grybiškių ąžuolą ir pušį, Ožkos nugarą, pilkapius, Bėčionių piliakalnį – smagus buvo žygis. Kiekvienas vakaras taip pat buvęs ypatingas ir vis kitoks: vieną jų skyrėme susipažinimui, kitą – dainoms, eilėms, dar kitą skaitėme ir kūrėme sakmes, taip pat laiko skyrėme ir taktiniam „Rezistencijos“ žaidimui. Jo metu stovyklautojai pasidalino į partizanų ir stribų komandas ir žaidimas nuo stovyklos teritorijos greitai persikėlė į mišką. O paskutinę naktį vakarojome su Karuže – klausėmės koncerto. Veiklos tikrai netrūko…
Nors kartais buvome užklupti nedidelio lietaus, tai stovyklautojų neišbaidė, stovykla „Mūsų šaknys – baltai“ praėjo išties šauniai, tikimės, jog ši tradicija neišblės, o tik plėsis, tvirtai žengs į priekį ir po kiek laiko jau galėsime pasigirti didžiuliu renginiu. Žinoma, negalime pamiršti, jog didžiausią DĖKUI turėtume sakyti Dieveniškių bendruomenei, visiems, prisidėjusiems prie šio projekto įgyvendinimo, nepagailėjusiems nei laiko, nei širdies. Ačiū ir stovyklos dalyviams, iki kito susitikimo!
Draugai
